Kodėl iš kiekvieno mūsų krustelėjimo uždirba bankai

Diskusijos vaizdo įrašą žiūrėkite čia

G.JAKAVONIS: Viešojoje erdvėje labai daug kalbama apie atsiskaitymus kredito kortelėmis. Peršama mintis, kad grynieji pinigai yra šešėlinė ekonomika, blogis. Tad kokios yra pasaulinės ėjimo prie banko kortelių tendencijos, kokie jų pliusai ir minusai?

S.KROPAS: Jeigu kalbėtume apie pasaulines tendencijas, tai jos tiesiog jau nėra tik kortelių tendencijos. Siūloma integruoti internetinius mokėjimus, mobiliuosius mokėjimus mobiliuoju telefonu ir korteles. Faktiškai yra technologijų, kurios leidžia korteles, mobiliuosius ir internetinius mokėjimus sujungti į vieną produktą. Tai, sakysim, labai patrauklūs instrumentai klientams, tačiau sąnaudas turi pasidalyti bankai, paslaugų tiekėjai ir verslas.

Bet kuo mažesnė rinka arba kuo mažiau naudojamasi tomis paslaugomis, tuo sąnaudos yra aukštesnės. Todėl Lietuvoje, kur rinka yra gana sekli, netgi paslaugos, kurias mes turime apmokėti „MasterCard“ ir „Visa“, viršija maždaug vieną procentą, tuo tarpu, sakysime, Suomijoje, Belgijoje, jos yra apie 0,16-0,18 proc. Taigi kur paslaugos mažiau išvystytos, investicijos ir sąnaudos atsiperka lėčiau.

G.JAKAVONIS: Tačiau banko kortelių administravimo mokestis Lietuvoje yra vienas didesnių, jeigu ne pats didžiausias, ir šiuo atveju ar tai nenulemia fakto, kad mūsų valstybėje yra Skandinavijos bankų monopolis?

S.KROPAS: Aš nemanau, kad yra monopolis. Vietinėje atsiskaitymo rinkoje yra daug mokėjimo priemonių, sakykim, mokėjimo įmonių, kurios veikia pagal mokėjimo paslaugų direktyvą: tai ir „Perlas“, ir Lietuvos paštas, ir kitos mokėjimo bendrovės, kurios atlieka mokėjimus.

Kredito kortelės tik padengia visas bankų išlaidas, debeto kortelės - 30 proc. nepadengia bankų išlaidų, tad veikla faktiškai netgi nėra pelninga, o atsakymas čia ir glūdi, kad bankai negali imtis subsidijavimo, nes sąnaudos turi būti padengtos, o kortelių rinkoje tai nėra paprastas pervedimas, tai yra investicijos, kurios susijusios su apsaugos priemonėmis, pinigų plovimo ir kitų nusikaltimų prevencija. Tai savotiškas seifas, kuriame negrynieji pinigai yra saugomi.

G.RAINYS: Galbūt būtų galima ir plačiau pakalbėti, kad visas banko pajamas, matyt, galima skelti maždaug į dvi dideles dalis, t.y. tiek, kiek jie užsidirba kredituodami verslą, gyventojus, iš palūkanų. Be jokios abejonės, ir antras didžiulis blokas yra pajamos už įvairiausias teikiamas paslaugas, dvi iš jų buvo paminėtos. Nors čia jau kalbėta, kad iš esmės sąnaudos turi būti padengtos, galima kelti tokią problemą, sakykim, prie kurio bloko priskirti to paties banko vadovo arba aukščiausių vadovų atlygį. Taigi sąnaudų priskyrimo tvarka irgi gali būti diskutuojama.

Antra vertus, yra akivaizdu, kad per pastaruosius bene ketverius metus dėl globalios krizės ir naujų bankų reguliavimo sąlygų, tiek ir jų pačių prisimintinų klaidų, atsargumo kreditavimo mastas verslui ir būstui bene keturis kartus iš eilės smuko. Tad, be jokios abejonės, pajamos iš kreditavimo verslo yra natūraliai sumažėjusios. Todėl nenuostabu, kad yra ir tam tikras tikslas būtent iš šių teikiamų paslaugų padaryti kuo didesnę ir apyvartą, ir galbūt tam tikra prasme ir pelną, galbūt kai kurias sąnaudas, kurias būtų galima priskirti kitai veiklos rūšiai, perkeliant čia.

Kad ir kaip ten būtų, paslaugos yra stipriai plėtojamos.

Kalbant apie monopolizavimą, manyčiau, yra pakankamai alternatyvų, pvz., tas pats Lietuvos paštas, loterijų terminalai, kurie iš esmės yra savarankiški subjektai. Paminėtina Lietuvos banko iniciatyva, daugiausiai dėl visuomeninių organizacijų iniciatyvų, kad šiuo metu skelbiama palyginamoji paslaugų kainų analizė. Tai vienas iš instrumentų. Galbūt kritiniu atveju, ypač kalbant apie tarptautinius pervedimus, būtų galima prisiminti ir Europos Komisijos iniciatyvas mobiliųjų telekomunikacijų atveju - tarptinklinio ryšio atveju, kai nustatė, kad telekomunikacijų bendrovės per daug užsiprašo už užsienio skambučius, ir įvedė netgi tiesioginį reguliavimą - privertė sumažinti. Tai manyčiau, kad šitą situaciją, ypač paslaugų dinamiką, reikėtų sekti ir prižiūrėti, kad būtų pakankamai paslaugų tiekimo alternatyvų. O kritiniu atveju galimas ir tiesioginio reguliavimo įsikišimas.

G.JAKAVONIS: Praėjusių metų paskutinį laikotarpį vadinome ir sunkmečiu, ir kriziniu laikotarpiu, kaip kolegos ir kalbėjo, buvo neimami dideli kreditai. Ir staiga skandinaviški bankai, dirbantys Lietuvoje, faktiškai uždirba iš kortelių administravimo mokesčio 1 mlrd. 60 mln. litų.

Tai iš kur tie uždarbiai, jeigu viskas taip sąžininga? Lyg tai krizė, visi diržus veržiasi, o štai bankai - klesti.

K.KUPŠYS: Bankai bando atsigriebti per tas paslaugas, kurių ne taip lengva atsisakyti. Štai klientai gali sustabdyti kreditų ėmimą ir bandyti suktis savo lėšomis, jie gali perorganizuoti savo finansus taip, kad skolinto kapitalo liktų kuo mažiau, ir natūralu, kad bankų išduotų paskolų portfelis visą laiką traukiasi, tik, regis, buvo nedidelių suraibuliavimų statistikoje pastaraisiais ketvirčiais.

Tai iš ko bankams daugiau uždirbti? Iš tų paslaugų, kurių mes negalime atsisakyti, prie kurių mes esame pripratę, kurios yra būtinos, be kurių mes negalime organizuoti savo kasdienio gyvenimo. Tai ir komunalinių paslaugų apmokėjimas arba atlyginimo gavimas, arba pinigų grynųjų pasiėmimas pirkiniams apmokėti.

Daugelyje bendrovių išnyko kasos, nes nebereikia mokėti grynųjų darbuotojams, visi privalomai gauna atlyginimą į banko korteles. Ir, prisipažinsiu, ilgus metus aš buvau kredito kortelių gerbėjas, rekomenduodavau jomis naudotis visiems savo draugams ir pažįstamiems, tačiau pamažu tas požiūris ėmė keistis.

Ko gero, aš dabar siūlyčiau susimąstyti, ar ne per daug mes turime tų paslaugų, ar nepermokame, galbūt užtenka vienos kortelės viename banke, kitos kortelės kitame banke, ir to mūsų gyvenimiškiems finansiniams poreikiams užteks.

G.JAKAVONIS: Bet kam dvi kortelės, jeigu viename banke laikyti galima?

K.KUPŠYS: Iš „Snoro“ istorijos daug kas pasimokė, kad neapsimoka turėti kredito tame pačiame banke ir gauti atlyginimą per tą patį banką arba vykdyti įmonėje apyvartą per tą patį banką, nes banko bankroto atveju teatgausi iš laikomo likučio 350 tūkst. litų, o kreditą teks grąžinti visą, ir tie likę pinigai nuplauks.

Taigi akivaizdu, kad vienos kortelės, vienos sąskaitos nepakaks, būkime pasiruošę, kad bankuose irgi, pasirodo, atsitinka tokių liūdnų dalykų, kai klientų pinigai kelioms dienoms prapuola iš sąskaitos.

Ir mano entuziazmas, kalbant apie naująsias technologijas, gerokai blėsta. Juo labiau kad aš sutinku klestinčių verslininkų, kurie sako, jog net ir vykdami į užsienio keliones vežasi grynųjų pluoštą, nes taip jiems saugiau. Atrodytų, lyg ir nesaugu, kelionėje pinigus ir pamesti galima, ir būti apvogtiems, ir dar maža kas gali atsitikti. Bet, pasirodo, tai tik vidinės nuostatos klausimas, ar tu saugiau jausiesi turėdamas plastiko gabaliuką, kurio galbūt naktį nepanaudosi nakvynei įsigyti, jeigu tuo metu viešbutyje bus sugedęs terminalas, ar tau bus saugiau turėti pluoštelį dolerių arba eurų.

S.KROPAS: Vienas dalykas yra debeto kortelės, ir aš sutinku, kad jos pigios ir beveik nemokamos, ir jų gali turėti dvi ar tris dėl organizacinių ar informacinių technologijų problemų, sutrikimų, bet čia išskirtiniai, atsitiktiniai atvejai.

Kitas dalykas yra kalbant apie užsienį ir apie kredito kortelę. Aš nesu matęs normalaus verslininko, kuris galėtų normaliai vykti į komandiruotę neturėdamas kredito kortelės. Rezervuoti bilietų ir jų įsigyti be kredito kortelės jūs negalite, su debeto kortele jų neparduoda, viešbučio rezervuotis jūs irgi negalite, užsisakyti paslaugų, kur nuvyksite, irgi negalite, taigi joks normalus verslininkas neturėdamas kredito kortelės negali gyventi. Iš esmės paslaugos grynaisiais daug kur yra nepriimamos.

Kitas dalykas dėl sąnaudų. Čia išgirdome apie kažkokias milijardines sumas. Pasižiūrėkit į paskelbtą Lietuvos banko tyrimą: debeto kortelės pajamos praėjusiais metais - 102 mln., sąnaudos - 135 mln. Pajamos nepadengia sąnaudų. Kredito kortelės pajamos - 79 mln., išlaidos panašiai, apie 80 mln. Pažiūrėkim į grynųjų pinigų išlaidas. Aš nežinau, kodėl bankai jas subsidijuoja. Pavyzdžiui, pajamos yra 90 mln., o išlaidos - 160 mln. Tai turbūt konkurencija, bankai nori turėti klientus, atidaro sąskaitas, leidžia klientams išsigryninti nemokamai. Egzistuoja tam tikras kryžminis subsidijavimas, aš sutinku, kad tarptautinių pervedimų sąnaudos yra mažesnės negu pajamos, iš tikrųjų rėžia akį tie įkainiai, bet bendras mokėjimo rezultatas yra minus 95 milijonai.

Tad jeigu mes norime neatsilikti nuo technologijų, integruoti į mobiliuosius visas korteles, atlikti mobiliuosuis mokėjimus, atsisakyti plastiko ir turėti elektronines mokėjimo priemones, mes privalome investuoti. O iš ko investuoti, jeigu trūksta pajamų.

G.JAKAVONIS: Pakalbėkime apie tai, kad, atsiskaitydami kortelėmis, prarandame privatumą. Tarkim, jeigu savaitgalį yra akcija vynui ir aš nusprendžiu nusipirkti jo daugiau, tai kas nors, paėmęs mano išklotinę, gali laikyti mane piktnaudžiaujančiu alkoholiu.

A.BUTKEVIČIUS: Kaip kolega jau kalbėjo, bankams tai yra nenaudingas biznis. Žmogui, kadangi jis naudodamasis kredito kortele taip pat moka pakankamą kiekį pinigų, taip pat yra papildomos išlaidos. Juokingiausia, kad paslaugos ar daikto pardavėjui tai dažnai taip pat yra nenaudingas biznis, nes jis gana didelį kiekį sumoka bankui.

Kaip žinot, šiandien Europoje yra mažų įmonių, kurios tiesiog neleidžia atsiskaityti kortele vien todėl, kad joms tas nenaudinga. Visiems trims šitos sistemos dalyviams tai yra nenaudinga, bet tai vis tiek egzistuoja. Atrodo, visi patiria nuostolį, tačiau sistema sukasi toliau, taigi kažkam tas duoda visiškai aiškius dividendus.

Žinoma, aš neimsiu čia dabar nagrinėti, ar bankas patiria nuostolį, ar ne. Manau, kad jis kažkur turi kitą šalutinę naudą, ir kalbos nėra, kad šitas kortelės egzistavimas apskritai vysto visą ekonomiką kaip tokią.

Ir netgi suvokdamas, kad iš esmės aš tampu totalinio sekimo sistemos dalimi, esu priverstas naudotis kortele, nes neturiu kur dėtis. Negaliu jos naudoti kieno nors kito vardu, tai yra griežtai asmeninis dalykas, ir faktiškai visas mano kelias, kurį nueisiu, bus pažymėtas mano mokėjimais, atsiskaitymais.

Pamenu pačią kreditinių kortelių pasirodymo pradžią. Ko gero, tai buvo kokie 1980 metai. Tada tarybiniuose laikraščiuose buvo sukeltas didžiulis vajus, kad kapitalistai siekia totaliai sekti savo gyventojus ir todėl įvedė tokią kortelę su lustu. Kaip sakoma, tie bolševikai žiūrėjo į šaknį ir yra visiškai akivaizdu, tai yra totalinio sekimo sistemos dalis, o mes su šituo turime taikytis.

Manau, kad šiandien mes nebeturime išeities, ta sistema taip įsigyveno ir ji yra tokia patogi, kad mes visi užsimerkėm, jog dalis mūsų informacijos yra saugoma tikrąja to žodžio prasme Jungtinėse Amerikos Valstijose, stambiuosiuose valstybiniuose kompiuteriuose. Taip yra kiekvienam, kuris atsidaro „Google“ pašto dėžutę, taip yra kiekvienam, kuris įsigyja mobilųjį telefoną ar mobiliąją telefono kortelę ir perskambina, tegul iš anoniminės kortelės, į bet kokį iš fiksuotų numerių, ir tai jau leidžia labai nesunkiai nustatyti, kur tas žmogus ir su kuo jis palaiko ryšius.

Iš esmės situacija dabar yra tokia, kad elektroninis sekimas yra mūsų gyvenimo dalis ir dabar reikia su tuo išmokti gyventi.

Bet yra dar vienas aspektas - tai žmonių išmokymas naudotis kredito ir debeto kortele. Turiu galvoje ne saugumo aspektą, o tai, kad žmogus staiga gauna į savo rankas instrumentą, kai jis, nematydamas pinigų ir nejausdamas, kiek jų iš tikrųjų išleidžia, pradeda mokėti. Žinoma, tokia situacija stimuliuoja pirkimus, apyvartą, ir tai tam tikra prasme yra naudinga ekonomikai. Bet labai dažnai žmonės praranda savo uždarbius, labai dažnai jie įlenda į gilią priklausomybę nuo bankų ir čia lygiai tas pats, kaip mesti visiškai neparuoštą kareivį į mūšį.

Tas pats yra duoti žmogui kreditą, kai jis psichologiškai neparuoštas naudotis šituo kreditu. Todėl daugybė jaunų žmonių Lietuvoje sulindo į bankų kišenes, už gautus kreditus pirkdami butus ir mokėdami milžiniškas sumas už juos. Bankai teikdavo kreditus žmonėms neatsižvelgdami į tai, ar šie galės juos atiduoti, ar ne, per kiek metų jie atiduos tuos kreditus.

Tai dabar šiuo aspektu pasižiūrėkim į kredito kortelę - ar sąžininga duoti pinigus žmogui, kuris nemoka naudotis nei pinigais, nei instrumentu, per kurį jis juos gauna. Tai ne tik moralinis, bet ir ekonominis aspektas.

S.KROPAS: Mes turėtume suprasti paprastą dalyką, kas ta debeto kortelė. Tai tik priemonė valdyti savo sąskaitą. Iš esmės nieko daugiau. Kaip jau buvo kalbėta, jeigu eini į kitus produktus, pradedi ją plačiau naudoti, tada tu įsijungi į tinklą, kur informacija gali patekti, bet jeigu turi tik debeto kortelę, ta informacija niekam nepatenka ir niekas neanalizuoja banke, kiek tu pralošei, kiek nusipirkai vyno. Bankui tik įdomu, kur pasiėmei pinigus, kiek grynųjų pasiėmei, kiek kartų mokėjai kortele.

Tai dabar kortele gyventojas tris kartus pinigus ima iš bankomato, vieną kartą susimoka už kokias paslaugas, ir viskas. Ta informacija niekur nenueina, nebent ją gali užprašyti Mokesčių inspekcija ar Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba.

G.JAKAVONIS: Papildysiu. Amerikoje po „dvynukų“ susprogdinimo dabar pasižiūrėti į banko sąskaitą nereikia net teismo sprendimo.

S.KROPAS: Taip, pasaulyje visur yra sukurta struktūra tarnybų, kurios bendradarbiauja tarpusavyje, keičiasi informacija, ir jeigu yra pinigų plovimo arba teroristų finansavimo požymių, visos kredito institucijos privalo suteikti reikiamą informaciją.

Galima sakyti, kiekvienas pervedimas, didesnis negu 15 tūkst. eurų, iš esmės automatiškai yra perduodamas analizuoti į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą. Toks yra įstatymas.

Kalbant apie sekimą. Jeigu tai yra kredito kortelė ir tu nedalyvauji visokiose akcijose, niekas tavo informacijos ir tavo privatumo nepažeidžia. Bet jeigu tu dalyvauji kokioje nors akcijoje, pavyzdžiui, yra daugiau kaip milijonas „Maximos“ kortelių, kurios galbūt kartu su vaistine, su „Čili pica“ ar su kazino sujungtos ir su bankų pervedimu, tai jau kiekvienas gali pasižiūrėti, kiek ir kokio vyno nusipirkai, ar tu mėgsti alų, ar ką kita.

Čia visiškai suprantu, kad, sakysim, jeigu pilietis tą žino, jis savo kortelių riziką puikiai gali valdyti ir puikiai savo privatumą užsitikrinti. Taip pat yra bankinės paslapties klausimas, kuris šiek tiek Lietuvoje buvo blogai reglamentuotas, bet dabar jis tobulinamas. Tad į tavo privatumą niekas negali įlįsti, nebent kyla įtarimų, kad tu nesumoki mokesčių arba užsiimi tokia veikla, kuri kontroliuojama. Bet jeigu žmogus pasiduoda, įsijungia į visas tas akcijas, gauna kokį litą nuolaidų ar pan., jis automatiškai ne šiaip sau gauna tą litą, jis parduoda savo privatumą organizacijoms, kurios jį naudoja rinkodaros tikslais.

G.JAKAVONIS: Ar tas kortelės administravimo mokestis Lietuvoje yra logiškas, priimtinas, neišpūstas?

K.KUPŠYS: Turbūt atsakymą jūs galite nuspėti. Aš, gindamas labiau vartotojų, o ne bankų interesus, atsakysiu, kad taip, jis galėtų būti mažesnis. Nors bankai ir sako, kad jiems vargiai sekasi suvesti galus su galais, pabandykime įsivaizduoti ir prekybininko situaciją.

Tarkim, jis prekiauja produkcija, kur marža yra labai nedidelė, jo uždirbamas pelnas yra gal vienas ar du procentai, ir štai jam du procentus reikia atseikėti bankui, nepriklausomai nuo to, ar padengtos yra prekės įsigijimo išlaidos. Daugeliu atvejų prekiautojai ir nori išsisukti nuo aptarnavimo kredito kortelėmis, nes tai jiems kainuoja pernelyg daug. Jeigu viskas būtų taip puiku, kad ir patogu, ir pigu, ir vartotojams priimtina, ir bankams, visi vienas kitam šypsotųsi, tai tos kortelės ir terminalai atsirastų ir pas tą močiutę, kuri savaitgaliais jums parduoda litrą pieno.

Bet, matyt, kažkuri pusė nejaučia naudos - žiūrėkite, prekybininkai pasikabinę užrašą, kad „laikinai neaptarnaujame kortelėmis“. Tad akivaizdu, kad tai yra viena iš labiausiai skriaudžiamų tos sistemos dalių dėl per didelio mokesčio ir jie yra linkę tos paslaugos neteikti. Ir, žinoma, tolesnė loginė grandis yra tokia, kad ar nėra akivaizdu, jog mes be grynųjų negalime išsiversti.

Gal žiūrėkime taip, kad mažindami administravimo mokestį „kortelininkams“, jie galėtų nukreipti vis didesnius negrynųjų srautus per korteles, skatinti pirkimą ir taip išvengti grynųjų pinigų administravimo sąnaudų. Jiems nereikėtų tiek daug tų grynųjų vežioti į bankomatus. Taigi, manyčiau, čia galėtų ir bankai žengti vieną, antrą, trečią žingsnį.

G.JAKAVONIS: Pakalbėkime apie banko korteles ir apie tendencijas, ateinančias iš pasaulio, iš Europos. Prieš keletą metų Rusija pati pabandė įsivesti banko kortelių sistemą. Ir kas atsitiko? Buvo papirkinėjami Dūmos deputatai, kilo įvairiausių skandalų. Buvo daroma viskas, kad jie savo kortelių sistemos tarptautiniu mastu neturėtų. Kas vadovauja šitiems dalykams?

A.BUTKEVIČIUS: Čia lygiai tas pats, kaip įvesti dar vieną rezervinę valiutą. Iš esmės tai intervencija į didžiulį pasaulinį globalų ūkį ir natūralu, kad niekas to negali sau leisti.

Ir dabar, girdėdamas kolegos pasakojimus, kaip sunkiai gyvena bankai, eksploatuodami kortelių sistemas, viduje šypsausi. Kiek mokama įvairaus rango konsultantams?! Pažvelkime į „Snoro“ istoriją. Vyrukas, atvažiavęs iš Jungtinių Amerikos Valstijų, esą valdo sugriuvusį banką, gauna milijonines sumas už paslaugas, už kurias, manau, pavyzdžiui, ponas Kropas gautų 10 kartų mažiau ir būtų patenkintas.

Tenai visa ši sistema pavadinta sinekūru. Tai gyvenimas be rūpesčių, yra toks senas kaimiškas terminas. Kai įvairaus plauko giminaičiams ir reikalingiems žmonėms kuriamos darbo vietos ir mokami milžiniški pinigai. Tad parodyti banke, kad ta ar kita sistema yra neefektyvi ar finansiškai nenaudinga, yra juokų darbas.

Mes ką tik kalbėjome, kad ši kortelių sistema iš esmės yra informacijos rinkimo sistema. Ką reiškia atiduoti tokią sistemą valdyti rusams į rankas ir dar leisti jiems su savo analogiška sistema veržtis į kitą pasaulinę erdvę? Iškyla rimtas saugumo klausimas. Amerikonai renka tokią informaciją visoje buvusioje TSRS erdvėje per šitas korteles. Renka ne tik finansinės institucijos. Apie bet kurį žmogų gali gauti įvairių duomenų - ne tik apie jo pomėgius, finansines išlaidas ar buvimo vietas, bet ir apie jo ryšius su kitais asmenimis. Ir jeigu nori susidaryti išsamų vaizdą, kokia tos šalies ekonomika, kas vyksta su ypatingais ar svarbiais žmonėmis, tai čia pats puikiausias būdas. Amerikonais dėtas aš irgi jokiu būdu neduočiau rusams įsivesti tokios kortelės. Rusais dėtas stengčiausi iš paskutiniųjų šitą sistemą susitvarkyti, ją išplėsti visai kitoje erdvėje.

S.KROPAS: Problema ta, kad „Visa“, „MasterCard“ yra globalios kompanijos, jos tapo monopolijomis. Jeigu tu nori Rusijoje įsivesti, tu gali, bet tavo kortelė neveiks Kinijoje, Singapūre ir Amerikoje. Jeigu tu ten važiuosi, tavo kortelė bus vietinio mokėjimo. Jeigu norėsi atsiskaityti visame pasaulyje, deja, neturi kitų alternatyvų.

G.JAKAVONIS: Aš kaip tik ir paminėjau, kad Europos Sąjunga bandė sudaryti mokėjimo kortelių tinklą. Būtent iš ten ta krizė yra.

A.BUTKEVIČIUS: Atsakymas yra akivaizdus. Kortelių tinklas iš esmės yra valdymo sistemos dalis. Tai ne paslaptis. Jungtinės Amerikos Valstijos leido sau šias investicijas. Tai buvo valstybinės politikos dalis, ne vien bankų iniciatyva ar kokios privačios iniciatyvos. Tai natūralu, kad jie dabar ir turi visa tai.

G.JAKAVONIS: Net dalis amerikiečių sutinka, kad jiems būtų įsiūtas lustas, kad būtų galima fiksuoti jų buvimo vietą apskritai. Pasižiūrėjus iš šono, matyti graži techninė pažanga: kortelės, mobilieji. Bet mes visi esame priklausomi, sekami.

A.BUTKEVIČIUS: Senovės laikais buvo civilizacijų, kuriose buvo draudžiama, pavyzdžiui, naudoti ratą. Atrodytų, keista, bet to meto filosofai, kurie turėjo įtaką civilizacijos vystymuisi, numatė, kad tai bus pražūtinga ten gyvenantiems žmonėms, ir vietoj rato veikė toks keturkampis mechanizmėlis.

Reikia pasižiūrėti į kortelių naudojimą, visą elektroninę bankininkystę ir apskritai viską, ką mes darome, per labai rimtą saugumo aspektą. Ir nesakau, kad turime stabdyti šituos žingsnius. Pats esu elektronikos gerbėjas ir pamišęs dėl kiekvieno naujo žaisliuko. Tačiau manau, kad mes turime labai rimtai mokytis suvokti, ką visa tai reiškia. Mes turime mokyti vaikus, turime mokyti žmones naudotis šitomis sistemomis, nes tik tokiu būdu jie išliks dar kažkiek privatūs ir laisvi labai sudėtingoje aplinkoje.

Parengta pagal dienraščio "Respublika"  priedą "Žalgiris"