Šiandien Seime svarstomas Atliekų tvarkymo įstatymo pakeitimo įstatymo projektas. Vienas svarbiausių jo klausimų - elektroninių atliekų utilizavimo tvarkos pakeitimai. „Su visų kitų atliekų kategorijų tvarkytojais jau vargais negalais esame sutarę dėl tų ar kitų atliekų tvarkymo pakeitimų, liko tik tos įmonės, kurios užsiima elektroninėmis atliekomis“, - „Respublikai“ sakė Seimo Aplinkos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas. Savo ruožtu elektronikos importuotojai ir gamintojai kaltina komitetą, kad tas ketina palikti seną tvarką, kuri apibūdinama kaip šešėlinė.
Spalį net šešios elektroninių atliekų importuotojams ir gamintojams atstovaujančios asociacijos surašė kreipimąsi į prezidentę Dalią Grybauskaitę, Seimo pirmininkę Ireną Degutienę, Seimo valdybą ir komitetus, ragindamos atkreipti dėmesį į dabar, asociacijų nuomone, šalyje klestintį šešėlinį elektronikos atliekų rinkimo ir ardymo verslą. Taip pat buvo prašoma paspartinti Aplinkos ministerijos parengtų ir dar praėjusiais metais Seimui pateiktų Atliekų tvarkymo įstatymo pakeitimų svarstymą. Šie, kaip tvirtina asociacijos, turėtų pašalinti šešėlį iš elektroninių atliekų tvarkymo verslo.
Tačiau, elektronikos gamintojų ir importuotojų asociacijų nuomone, nepaisant gerų norų, šiandien svarstomi Atliekų tvarkymo įstatymo projekto pakeitimai senų problemų neišspręs. „Rytoj (su Seimo nariu J.Šimėnu kalbėjomės vakar - red. past.) bus tik svarstymo stadija, bet jokių pakeitimų padaryta nebus. Mes toliau ieškosime geriausio sprendimo“, - sakė J.Šimėnas.
Kalbėdamas su „Respublikos“ žurnalistu vienos iš šešių organizacijų, kurios pasirašė kreipimąsi, Elektros ir elektroninės įrangos gamintojų ir importuotojų (EEPA) asociacijos direktorius Giedrius Mikulskas sakė nesistebintis, kad problemų spręsti neskubama. „Atliekų tvarkymo įstatymo pakeitimai jau metus stovi vietoje, o prekyba atliekų sutvarkymo pažymomis tęsiasi“, - tvirtino pašnekovas.
Pogrindyje - milijonai
Kreipimesi dėl šešėlio elektronikos atliekų utilizavimo versle asociacijos kalba griežtai. Daroma užuomina, kad tvarkant senus televizorius, šaldytuvus ir t.t. nuo valstybės gali būti nuslepiama milijonai, o gal net ir dešimtys milijonų mokesčių.
Su atliekų tvarkymu nesusijusiam žmogui gana sunku suprasti, apie kokį šešėlį elektronikos atliekų tvarkymo versle kalbama.
„Seniai esame susirūpinę susidariusia situacija, nes dabartinis teisinis pavojingų elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo reglamentavimas ne tik augina šešėlinę rinką, bet ir daro nepataisomą žalą gamtai ir žmogaus sveikatai. Šalyje kasmet apskaitoma tiksliai tiek įrangos atliekų, kiek pažymų nuperka gamintojai ir importuotojai. Kiek šalyje iš tikrųjų susidaro šių pavojingų atliekų, kur ir kaip jos perdirbamos, nežino niekas“, - tvirtino ir G.Mikulskas.
Anot jo, ydinga sistema sukurta dėl dabar galiojančių teisės aktų, pagal kuriuos Vyriausybė kasmet nustato elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduotis, jas gamintojai ir importuotojai priversti vykdyti pirkdami perdirbėjų parduodamas pažymas, kurių pagrįstumo patikrinti iš esmės neįmanoma.
Iš kur atsiranda tie šešėliniai milijonai? „Dabartinę situaciją elektronikos atliekų tvarkymo srityje palyginčiau su šilumos ūkiu, kai ir šilumos tiekimas, ir priežiūra bei sąskaitų išrašymas yra vienose rankose. Kiek iš tikrųjų supirktuvės apdoroja elektroninių atliekų, niekas nežino. Įtariame, kad apskaitoma tiek atliekų, kiek importuotojai ir gamintojai paprašo pažymų. Mat, pavyzdžiui, galiojantys teisės aktai mus įpareigoja utilizuoti apie 44 proc. elektronikos atliekų iš to elektronikos kiekio, kuris nuperkamas kaip nauja prekė. Elektroninėse atliekose yra daug vertingų medžiagų, pavyzdžiui, metalų, kurias išgavus galima neblogai uždirbti. Kam apskaityti pelningai perdirbamas atliekas, jei už tai, kad jos būtų apskaitomos, galima pareikalauti pinigų parduodant pažymas? Apskaita - tai papildomas vargas, daug lengviau iš gyventojų supirktas elektronikos atliekas apskaityti kaip paprastą metalo laužą ir greitai pakišti po presu“, - tvirtino pašnekovas.
Problema - vienas sakinys
G.Mikulsko teigimu, pagal Aplinkos ministerijos pasiūlytą naują Atliekų tvarkymo įstatymo redakciją gamintojams ir importuotojams nustatoma prievolė visose platinimo vietose priimti atliekas jau ne vien tada, kai perkama nauja prekė. Jei žmogus atneš bet kokį daiktą, kuriuo yra prekiaujama parduotuvėje, bus privaloma priimti tą seną daiktą.
Antra, priėmus įstatymo pakeitimus gamintojams ir importuotojams atsiras prievolė papildomai finansuoti savivaldybėse elektros atliekų aikštelių išlaikymą ir sutvarkyti visas atliekas, kurios susidarys platinimo vietose ir savivaldybių aikštelėse.
„Tačiau vienas sakinys toje naujoje Atliekų tvarkymo įstatymo pakeitimų redakcijoje, mūsų, asociacijų, nuomone, visą šitą gražią idėją pavers šnipštu. Tame sakinyje kalbama, kad Vyriausybė ir toliau nustatys gamintojams ir importuotojams užduotis, kokį mažiausią kiekį atliekų jie turi sutvarkyti kiekvienais metais. Tos užduotys, mūsų nuomone, yra didžiausia landa tolesniam šešėliniam naudojimuisi šita gamintojų ir importuotojų prievole“, - pasakojo G.Mikulskas.
„Todėl mes teigiame - jeigu kas nors nusipirko atlieką, kuri yra vertinga, tai tegul perdirba, pasiima tą pelną ir prie mūsų nelenda. O jei jis mato, kad jam neapsimoka perdirbti, tai tegul tas atliekas atiduoda mums, mes finansuosime tą perdirbimą. Tai vienintelis skaidrus būdas“, - dėstė pašnekovas.
Tas nelemtas sakinys, anot G.Mikulsko, atsirado Aplinkos ministerijos iniciatyva. „Apie tai, kad nustatomos nepagrįstos užduotys skatina prekybą pažymomis, kalbame jau kelerius metus, to nėra nė vienoje ES šalyje, išskyrus Latviją, Lietuvą ir Lenkiją“, - sakė EEPA vadovas.
Pritaria ir Aplinkos komiteto vadovas
Seimo Aplinkos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas „Respublikai“ tvirtino visiškai pritariąs Atliekų tvarkymo įstatymo pakeitimams.
„Aš visuomet kategoriškai teigiu, kad tos pažymos būtų panaikintos. Kategoriškai aš esu prieš pažymas - jų privalu atsisakyti“, - kalbėdamas su dienraščio žurnalistu sakė J.Šimėnas.
Tiesa, jis tvirtino, kad iki šiol neišspręsta, ką daryti su užduotimis. „Prisipažinsiu, mes iki galo neišsprendėme to klausimo. Neradome to sprendimo, mes šiuo atveju turime jiems patiems - perdirbėjams, importuotojams ir tvarkytojams - siūlyti, kaip išspręsti tą klausimą. Tai dabar aš pradedu galvoti, kad jiems turėtų pradėti tikti ta pati sistema, kurią mes sudėliojome ir pateikėme Seimui svarstyti. Turėtų būti kontrolės taryba, ji turėtų išspręsti, kur kokios atliekos buvo nukeliavusios, kaip apskaitą tvarkyti, kaip ją kontroliuoti ir panašiai“, - sakė Seimo Aplinkos komiteto vadovas.
Tuo tarpu G.Mikulskas tvirtina, kad jeigu liks kasmet nustatomos užduotys, liks ir pažymos. „Kodėl J.Šimėnas sako, kad mes nieko nesiūlome? Mes būtent ir siūlome atsisakyti užduočių ir sutvarkyti 100 proc. šalyje realiose surinkimo vietose realiai susidariusių atliekų. Tada neliks ir perdirbėjų amžino noro pardavinėti mums pažymas. Mūsų argumentas: tiktai trys Europos Sąjungos šalys - Lietuva, Latvija ir Lenkija - turi tokią pažymų-užduočių sistemą, o kitos ES šalys, kuriose tokios sistemos nėra, surenka gerokai daugiau atliekų nei pirmosios trys valstybės. Manau, būtų protinga pasinaudoti tų šalių patirtimi ir nesudaryti sąlygų kam nors, kas turi atliekų tvarkymo licenciją, prekiauti pažymomis ir prievartauti vartotojus bei gamintojus su importuotojais. Pabrėžtina, kad už atliekų tvarkymą realiai sumoka ne kas kitas, o vartotojas, pirkdamas naujus daiktus. Šiandien elektronikos atliekų tvarkymas Lietuvos vartotojams kainuoja 2-3 kartus daugiau nei kitose ES šalyse. Tiek mums kainuoja neskaidrios atliekų tvarkymo prievolės. Tai, lygindami prievolių sąnaudas įvairiose šalyse, mato visi tarptautiniai buitinės technikos gamintojai. Stebisi, mes jiems aiškiname: čia Lietuva... Pažymų-užduočių sistemos atsisakymas yra vienintelis būdas skaidriai tvarkyti tas atliekas“, - teigė EEPA vadovas.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
