Negalima žlugdyti savų ūkių

- Pieno supirkimo kainos pas mus mažiausios ir dar krinta, ko laukti toliau?

- Tai kelia nerimą visam pieno sektoriui. Tačiau matome, kad parduotuvėse pieno kainos nekrinta. Iš tiesų pagrindinio sektoriaus, tai yra pieno gamintojų, situacija yra pati prasčiausia: tų, kurie turi iki 100 melžiamų karvių; jau nekalbu apie tuos, kurie turi vos kelias karves - jie išvis labai sunkiai verčiasi. Pasigirsta kalbų, kad valstybė turi kompensuoti nuostolius ūkininkams, manau, kad tai nėra teisinga, kad tik valstybė turėtų kompensuoti. Pirmiausia - žemdirbys neturi būti išmaldos prašytojas.

- Kodėl Lietuvoje mažiausios pieno supirkimo kainos?

- Ir ne tik pieno. Kodėl nuvažiavus į Lenkiją kiaulę pas ūkininką nusipirkti yra kur kas pigiau nei pas mus? Iš tikrųjų vyksta nepaaiškinami dalykai. Mes net neturime tokio įrankio, kad būtų galima apskaičiuoti, kas ta savikaina. Kodėl pas mus viskas brangu, nors algas žmonėms mokame mažesnes nei jos kitose valstybėse? Kalbant apie pieną, didžiausią pelno dalį pasiima perdirbėjai ir prekybininkai, o žemdirbiui kliūva mažiausia dalis. Tai neteisinga.

- Kaip sureagavo kitos Europos šalys dėl naujų Lietuvos užmojų pažaboti perdirbėjų apetitą?

- Kalbėjome ir su Ispanijos žemės ūkio ministre, šalis turi panašią sistemą, yra institucija, kuri kontroliuoja perdirbėjus, superkančius visą žemės ūkio produkciją. Lietuvos Laisvosios rinkos institutas pradėjo sakyti, esą mes verslą naikiname tokiais siūlymais, tokia tvarka, tačiau ir Konstitucijoje yra numatyta, kad valstybė turi teisę reguliuoti tiek, kiek naudinga pačiai Tautai. Kažkodėl giname laisvą rinką, bet užmirštame, kad yra pradinis gamintojas ir galutinis vartotojas, jų interesų tai niekas negina, nors jie yra lygiai tokie patys rinkos dalyviai.

Senosiose Europos valstybėse yra verslo logikos supratimas, pagaliau yra garbės kodeksas, kad visi rinkos dalyviai turi būti vertinami, nes vienas be kito neišgyventų. Pas mus dar nėra verslo suvokimo, kiekvienas bando pasinaudoti kitu, kad kuo daugiau uždirbtų.

Mes Suomijos atsakingų vadovų klausėme, kodėl jūs šalyje taip brangiai superkate pieną, o jie atsakė: o kaip kitaip ūkininkas išgyvens, privalome mokėti, nes sužlugs visas pieno sektorius. Ar pas mus nors vienas perdirbėjas taip pasakytų? Lietuva superka pieną 15-ka euro centų už litrą mažiau nei Suomija, nors Suomijos žemės ūkio ministras sako, kad jų pieno sektoriaus padėtis bloga, pieno supirkimo įmonės vos išsilaiko, bet jis akcentavo, kad šalis negali žlugdyti pamatinio verslo - pieno gamintojų.

- Galbūt iš perdirbėjų ministerija jau sulaukia geranoriškumo ženklų?

- Kai kalbamės, viskas atrodo labai geranoriška, visi sutaria, kad reikia ką nors daryti, bet pieno supirkimo kainos kaip nekyla, taip nekyla. Aišku, yra ir perdirbėjų motyvai, kad jie turi ilgalaikes sutartis su žemdirbiais, tokiems jie supirkimo kainos stengiasi nemažinti, mažina tiems, kur ilgalaikių sutarčių nėra. Tačiau perdirbėjai turi suprasti: nebus taip, kad jie visą pieną perdirbimui atsiveš iš užsienio, o savi gamintojai bus sužlugdyti.

- Lietuvos pieno sektoriuje opiausia problema išlieka gamintojų ir perdirbėjų santykiai, o kokia - užsienio pieno sektoriuje?

- Problemos tos pačios, užsienis irgi dejuoja, kad pieno supirkimo kainos krinta, tačiau kai krinta nuo 36 euro centų už litrą iki 32 euro centų, tai mes ir sakome, gerai būtų, kad ir pas mus taip būtų. Štai mūsų smulkiesiems ūkininkams už litrą pieno mokama tik 10 euro centų. Patys užsieniečiai stebisi tokia mūsų situacija. Aišku, visi supranta, kad ir perdirbėjams sunku parduoti produkciją dėl užsidariusios Rusijos rinkos, šalyse skatinamas didesnis vidaus vartojimas - ir tas sugebama padaryti. O mes visko bijome, kad jeigu pasakysi: vartok prekę lietuvišką, tai jau pažeisi Europos teisės aktus.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“