N.Mačiulis: Pigią darbo jėgą sustabdys tik robotai

Išsivaikštančios mūsų valstybės centrinio banko vadovas Vitas Vasiliauskas, dalyvavęs neseniai Vašingtone vykusiuose TVF debatuose apie visame pasaulyje augančią pajamų nelygybę, pareiškė: „Išsivysčiusiose šalyse kylančios protekcionizmo nuotaikos kelia didžiausią nerimą, nes būtent globalumas prisidėjo prie ekonomikos augimo ir skurdo mažėjimo pasaulyje. TVF turėtų ir toliau remti globaliosios ekonomikos idėjas, taip sutelkdamas pasaulio valstybių pastangas neatidėliojant spręsti tvaraus augimo problemą...“

V.Vasiliauską ir sočiuosius ponus iš TVF nerimauti privertė naujausi JAV, Australijos ir Naujosios Zelandijos sprendimai apriboti pigios darbo jėgos judėjimą iš skurdžių į turtingas šalis. Mat didelė dalis turtingų šalių piliečių ima skursti, atvykėliams paveržiant darbo vietas.

JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) pasirašė įsaką, kuriuo siūloma riboti laikinųjų darbo vizų paskirstymą aukštos kvalifikacijos užsieniečiams, nes, pasirodo, jų kvalifikacija dažnai būna tik priedanga, įmonėms siekiant atleisti amerikiečius darbuotojus ir pasamdyti užsieniečius, sutinkančius dirbti už mažesnį atlyginimą. Įsaku JAV verslui duodamas aiškus signalas - „pirk prekę amerikietišką ir samdyk amerikietį“.

Netrukus apie įvedamus naujus griežtesnius reikalavimus darbo vizoms kvalifikuotiems darbuotojams iš užsienio pranešė ir Naujoji Zelandija, į kurią plūste plūsta imigrantai iš Kinijos, Indijos ir Jungtinės Karalystės. Nuo šiol darbdaviai užsieniečiams privalės mokėti ne grašius, o vidutines šalies pajamas atitinkančius atlyginimus.

Australijos valdžia sugriežtino ne tik darbo vizų reikalavimus kvalifikuotiems užsieniečiams, bet ir apsunkino galimybes gauti šios šalies pilietybę. Jos pageidaujantys pareiškėjai turės būti išgyvenę šalyje ne vienus, kaip dabar, o ketverius metus, be to, jiems teks pereiti griežtesnes anglų kalbos žinių patikras bei įrodyti, kad jie gerbia australiškas vertybes ir įsipareigoja jas puoselėti.

Nerijus MAČIULIS, „Swedbank“ Lietuvoje vyriausiasis ekonomistas:

- Kaip paaiškintumėte reiškinį, kuris įvardijamas kaip protekcionizmas? Ar globali ekonomika iš tiesų yra kovotoja su skurdu, ar tik išnaudoja silpniau išsivysčiusias valstybes?

- Kalbėdami apie globalizaciją negalime ginčytis dėl dviejų dalykų. Pirma, laisvesnis žmonių, prekių ir kapitalo judėjimas paskatino pasaulio ekonomikos ir žmonių gerovės augimą. Antra, ta gerovė pasiskirstė labai netolygiai. Išsivysčiusiose pasaulio valstybėse pajamų nelygybė didžiausia nuo 1930 metų. Tai iš dalies susiję būtent su progresu, kai patys talentingiausi, sėkmingiausi ar apsukriausi sugebėjo sukurti tokias paslaugas ar prekes, kurių reikia visame pasaulyje. Iš to jie gavo labai dideles pajamas, daug didesnes, negu jiems reikia, ir sukaupė labai daug turto, o tuo pačiu metu didelė dalis pasaulio gyventojų vis dar skursta. Milijonai amerikiečių ar britų dėl iškeltos gamybos ar dėl pigesnių imigrantų prarado darbą pramonėje, daugelis nesugebėjo pakeisti specialybės ir įsidarbinti kituose sektoriuose. Iš čia ir kyla protekcionistinės idėjos - norima apsaugoti savo piliečius, savo pramonę, savo pajamas.

- Argi ne savais piliečiais pirmiausia ir turi rūpintis kiekviena valstybė?

- Deja, sienų ir mokestinių barjerų statymas nesugrąžins jiems darbų. Matome kitą sparčiai įsibėgėjančią tendenciją - robotizaciją. Vokietijoje jau statomos naujos gamyklos, kur bus gaminami, pavyzdžiui, sportiniai bateliai, bet tai darys robotai, 3D spausdintuvai, automatizuota gamyba, kur darbo jėgos reikia minimaliai. Vadinasi, žemesnės kvalifikacijos darbuotojai turtingose šalyse, anksčiau pralošę konkurencinėje kovoje su pigiais darbuotojais iš besivystančių šalių, dabar pralošia kovoje su robotais. Ir protekcionizmas šiame kontekste panašesnis ne į realią pagalbą eiliniams dirbantiesiems, o į luditų judėjimą - progreso stabdymą siekiant išsaugoti status quo.

- Robotams nereikės mokėti atlyginimų, bet ir mokesčių valstybei jie nemokės - kaip jos išgyvens?

- Čia viena iš pagrindinių valstybės finansų valdymo problemų ir iššūkių, su kuriuo teks susidurti. Pajamos į biudžetą iš gyventojų pajamų mokesčių, o ypač iš socialinio draudimo įmokų, nedidės, o kai kuriose valstybėse galbūt net mažės. Vadinasi, išlaikyti šiandieninius socialinės apsaugos modelius, viešųjų paslaugų tinklus bus daug sudėtingiau. Dėl to ir vyksta diskusijos, kaip turi keistis mokesčių sistemos, ką ir kaip apmokestinti - turtą ar kapitalo pajamas.

Pavyzdžiui, Bilas Geitsas (Bill Gates) siūlo idėją, kad mokesčius galėtų mokėti ir tie robotai, kurie pakeičia darbuotojus jų darbo vietose. Aišku, yra ir nemažai kritikos, kodėl tai gali būti nelabai efektyvi politika, jeigu, pavyzdžiui, pradėtų stabdyti investicijas, inovacijas. Bet kuriuo atveju reikės valstybėms ieškoti naujų pajamų šaltinių ir peržiūrėti socialinės apsaugos sistemas, kad jos veiktų ir sparčios robotizacijos bei kompiuterizacijos eroje. Nes sunku ginčytis su tuo, kad pasaulinė specializacija leidžia sukurti didesnę pridėtinę vertę ir paskirstyti tą gerovę pasaulyje.

- Kaip, jūsų požiūriu, turėtų vykti tų uždirbtų pajamų dalybos - ar susižeriantys didžiąją jų dalį dalysis su visuomene, ar juos kažkas privers tai daryti?

- Be jokios abejonės, automatiškai tas procesas nevyks. Iškalbingas faktas, kad 8 turtingiausi pasaulio žmonės šiuo metu turi tiek pat turto, kiek 3,5 mlrd. žmonių - pusė neturtingiausių planetos gyventojų. Tai milžiniškas atotrūkis, kuris turės sumažėti, bet klausimas, kaip jį sumažinti, - labai sudėtingas. Galima eiti tuo keliu, kurį siūlė marksistai ir komunistai, - panaikinti privačią nuosavybę, išdalyti visiems po vienodai. Bet istorija rodo, kad dažnai tokie eksperimentai baigiasi ekonominėmis katastrofomis ir visišku skurdu. Taip buvo Sovietų Sąjungoje, taip yra Šiaurės Korėjoje, Venesueloje. Aišku, tai nėra optimalus kelias.

Mes turime kurti tokią mokestinę sistemą, kuri leistų valstybėje sukuriamas geroves paskirstyti daug tolygiau. Mano nuomone, ateities socialinės apsaugos modelis yra bazinių pajamų modelis, kai visiems gyventojams nepriklausomai nuo jų amžiaus, pajamų ir išsilavinimo valstybė suteikia vienodą išmoką. Toks modelis jau eksperimentuojamas Suomijoje ir Olandijoje.

- Iš kur paimti tam pinigų ne tokiose turtingose valstybėse?

- Tai nelengva užduotis, nes iš kažko reikėtų paimti daugiau, o tai kelia pasipriešinimą. Svarbus momentas tas, kad tai negali veikti tik vienoje valstybėje. Jeigu visos valstybės tarpusavyje sutartų, kad, pavyzdžiui, taikomas bendras 1-2 proc. turto mokestis, tada nebėgtų kapitalas iš vienos valstybės į kitą. Jeigu tik Lietuva sugalvotų, kad reikia apmokestinti gamybos pajėgumus ar įmonių turtą 1-2 proc. tarifu, iškiltų rizika, kad tos įmonės ar jų dalis bandys pabėgti į kaimynines valstybes, kur tokio mokesčio nėra. Jau ir dabar kai kurie Lietuvos verslai, įmonės steigia būstines už Lietuvos ribų ir ten moka mokesčius. Tai iš esmės yra tragedija. Dėl to sunkiausiai įgyvendinama mokesčių politika turi būti koordinuojama tarp valstybių. Viena valstybė, deja, yra bejėgė ką nors išspręsti.

- Kodėl turtingieji taip nenori dalytis? Kaip jums atrodo, ar Lietuvoje veikiantys bankai duoda grąžą visuomenei, kai visos paslaugos keliasi į internetą, o provincijos žmogui į banką reikia važiuoti kone 100 kilometrų?

- Ši tendencija globali, bet ją skatina patys vartotojai, kurių vis daugiau naudojasi finansų paslaugomis internete. Tą patį matome ir Švedijoje, ir kitose Skandinavijos valstybėse. Tai nereiškia, kad visiškai nelieka skyrių mažesniuose miesteliuose, bet dabar jie atlieka tik konsultavimo, bendravimo su klientais funkciją. Jei kalbame apie grąžą, pažiūrėkime į 20 didžiausių mokesčių mokėtojų Lietuvoje sąrašą - tarp jų yra didieji bankai. Tai institucijos, kurios nemoka pinigų vokeliuose, moka didžiausius vidutinius darbo užmokesčius, taigi negalime sakyti, kad jie niekaip neprisideda prie šalies gerovės.

- Koks scenarijus laukia ateityje tų valstybių, kurios mėgina statyti barjerus imigrantams?

- Imigracijos stabdymas trumpuoju laikotarpiu nebūtinai turės labai didelės įtakos, nors gali šiek tiek pristabdyti ekonomikos augimą. Tačiau ilguoju laikotarpiu visos išsivysčiusios valstybės patiria panašią problemą - visuomenės senėjimą. Be to, kaip minėjau, esame ant masinės robotizacijos slenksčio, kai greitai, pigiai ir efektyviai gamins ne amerikiečiai, ne meksikiečiai ir ne kinai, o tiesiog robotai. Taigi imigracijos stabdymas užimtumo problemos pramoniniuose regionuose nesprendžia. Dar blogiau, jei užkertamas kelias imigruoti kvalifikuotiems ir talentingiems specialistams, kurie galėtų ne tik dirbti, bet ir kurti darbo vietas kitiems.

- Australija, Naujoji Zelandija - gana išsivysčiusios šalys. Ko jos baiminasi priimdamos apribojimus ekonominiams migrantams? Gal tiesiog siekia išvengti tokio chaoso kaip Europoje, kuri dūsta nuo migrantų antplūdžio keliamų problemų?

- Europoje nepasitenkinimas dėl imigrantų kyla ne dėl to, kad jie sumažina atlyginimų augimą - dažniausiai imigrantai užima tokias darbo vietas, kurios europiečiams yra nepatrauklios ir jose tiesiog trūksta darbuotojų. Nepasitenkinimas ir įtampa kyla dėl to, kad daugelyje valstybių kitokios religijos. Kitų vertybių ir pasaulėžiūros imigrantai buvo per mažai efektyviai integruojami į vietos bendruomenes. Iš tiesų besąlygiškas sienų atvėrimas gali sukurti socialines ir ekonomines įtampas, todėl reikia protingos imigracijos ir imigrantų integracijos politikos.

- Kokį kelią rinktis būtų naudingiausia Lietuvai?

- Deja, mums neužtenka vien atverti sienas imigrantams - jų antplūdžio čia nebus, Lietuva nėra patraukli užsieniečiams tiek dėl atlyginimų, tiek dėl neretai pasireiškiančio nelabai draugiško požiūrio į užsieniečius. Manau, kad mes turėtume pašalinti visus biurokratinius barjerus kvalifikuotų darbuotojų imigracijai, bet taip pat reikia ieškoti ir paskatų, kaip mes galėtume juos čia privilioti. Šiemet mokyklą baigs beveik 40 proc. mažiau moksleivių, nei jų buvo prieš dešimtmetį. Iš ko parengsime savų specialistų? Reikia susitaikyti, kad Lietuvoje net ir liberalizavus imigracijos sąlygas niekada nebebus nei 3,5 mln. nei 3 mln. gyventojų. Tai reiškia, kad bus neįmanoma išlaikyti tokį pat didelį valstybinį aparatą, nemokamas viešąsias paslaugas ir daugybę valstybinių institucijų. Lietuva turės keistis ir transformuotis visuose frontuose.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“