Nori likti basas - apsidrausk

Ne tik pensijų kaupėjai privačiuose fonduose šiurpsta matantys, kaip elgiamasi su jų pinigais. Ataskaitas apie praėjusių metų veiklą šiuo metu pradėję gauti gyvybės investicinių draudimo fondų klientai taip pat griebiasi už galvų: jie ne tik nieko neuždirbo, bet ir įmokėtos sumos yra sumažėjusios keliskart.

Pinigai ištirpo

Vilnietis Algis (tikras vardas ir pavardė redakcijai žinomi - red. past.), gavęs kompanijos „Swedbank Life Insurance SE“ Lietuvos filialo ataskaitą už pernykščius metus, ilgai negalėjo atsitokėti iš nuostabos ir pasipiktinimo. „Respublikos“ skaitytojas sutartį su minėta bendrove sudarė 2002-ųjų pabaigoje 20 metų. Per beveik 10 metų jis jau yra įmokėjęs apie 11 tūkst. litų, tačiau iš jų teliko 3,7 tūkst. litų. Vien per 2011-uosius jo pinigų suma sumažėjo 1,4 tūkst. litų, nors pernai įmokėjo net 1,2 tūkst. litų. Tačiau už tokį „gerą“ darbą bendrovė pasiėmė atlygį ir sau, kuris kartu su mokesčiais už įvairius draudimus pernai siekė apie 500 litų.

„Pasirinkau investavimo kryptį į Rusijos, Rytų bei Centrinės Azijos bendroves. Negirdėjau, kad „Gazprom“ ar „Sibneft“ dirbtų nuostolingai“, - stebėjosi ponas Algis.

Žmonės bėga iš fondų

Kadangi panašių rezultatų pasiekė beveik visos gyvybės draudimo bendrovės, turbūt neverta stebėtis, kad klientai nebepasirašinėja naujų investicinio gyvybės draudimo sutarčių arba nutraukia esamas. Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Riziką ribojančios priežiūros departamento pavaduotojas Draudimo priežiūros skyriaus viršininkas Mindaugas Šalčius informavo, kad vien per šį sausį investicinių gyvybės sutarčių sumažėjo net 33,7 proc., palyginti su pernykščiu sausiu.

„Pernai iš viso buvo sunku rasti regioną, kur akcijų kainos nekrito. Visi - ir investiciniai, ir pensijų - fondai pernai patyrė nuostolių. Tačiau jų veikimo principas ir yra tas, kad tai ilgalaikės investicijos. Todėl tam tikru momentu gali būti kritimas, bet ilgainiui gaunama teigiama grąža“, - tikino  pernai dažniausiai per žiniasklaidą lietuvius gyventi mokęs „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis.

Priminus, kad minėtas konkretus žmogus jau 10 metų laukia, kol fondas pagaliau pradės duoti teigiamą grąžą, bet pinigų tik mažėja, ekonomistas dar kartą paragino apsišarvuoti kantrybe ir esą viskas baigsis gerai.

Siūlo kantriai laukti

Lietuvos investicijų ir pensijų fondų asociacijos prezidentas Šarūnas Ruzgys atskleidė, kad gyvybės draudimo veiklos niekas nekontroliuoja, nes ji net įstatymais nėra reglamentuota.

„Pensijų fonduose ir atskaitymų dydžiai reglamentuojami, ir numatyta, kokią dalį pinigų galima investuoti į tam tikrą šalį, į konkretų fondą, į kokio tipo valstybes iš viso galima investuoti. Kalbant apie gyvybės draudimą viso to nėra. Pats dalyvis pasirenka, kuriomis kryptimis investuoti. Čia per daug žmogui laisvės suteikiama. Todėl dažnai užvaldo godumas ir pasirenkami patys rizikingiausi regionai“, - pačius klientus kaltino Š.Ruzgys.

Įspėti žmones - per brangu

Tačiau net ir nesant kontrolės esą nėra taip, kad fondai specialiai žmogaus pinigus investuoja į sau giminingos bendrovės nuvertėsiančias akcijas ar neatsakingai sukiša kur nors kitur.

„Fondai juk neįpareigoti skambinti klientui ir įspėti, kad kažkas ne taip. Aišku, būtų gražu, jei taip padarytų. Tačiau rinkoje nėra tokios praktikos, be to, brangiai kainuotų kiekvieną klientą suganyti“, - dėstė Š.Ruzgys, matyt, nežinantis, kad pokalbiai Lietuvoje brangiausiai kainuoja vos 19 ct už minutę, o elektroniniai laiškai internetu siunčiami praktiškai už dyką.

Beje, anot Valstybinės mokesčių inspekcijos, jei gyvybės draudimo sutartį klientas nutrauktų praėjus ne mažiau nei 10 metų nuo jos sudarymo, jis finansiškai nenukentėtų. Nutraukus sutartį anksčiau, jis turėtų valstybei grąžinti iš jos anksčiau gautas pajamų mokesčio permokas. Pono Algio atveju tai būtų apie 1000 litų, tačiau žmogus mano, kad geriau tuos pinigus sumokėti valstybei, negu toliau maitinti fondą.

Julius VESELKA, Seimo Ekonomikos komiteto vicepirmininkas:

Be reikalo žmonės taip pasitiki laisva rinka. Juk ji tam ir yra, kad „žulikai“ galėtų geriausiai gyventi. Niekas dėl kitų nesistengia ir nesistengs. Žaidimas akcijų kainomis iš viso yra banditizmas.

Visos finansinės institucijos, visi finansiniai svertai - tiesioginiai ir išvestiniai - dirba pagal tą patį modelį. Jos nieko nedaro, tik galvoja, kaip žaidžiant su svetimais pinigais sau užsidirbti kuo didesnius pinigus. Joms nebaisu investuoti į kuo rizikingesnes rinkas, nes rizikuoja ne savais pinigais. Jei investicija pasiteisins, pelnas bus didžiulis, o nepasiteisinus nuostoliai juk svetimi.

Pensijų fondai, investiciniai gyvybės draudimo fondai dažniausiai yra giminingi bankams, kurie turi daugybę antrinių, tretinių įmonių. Visai įmanoma, kad fondai investuoja būtent į tų įmonių akcijas, jei mato, kad jos bankų įmonėms ims nešti nuostolius, taip juos perkeldami ant fondų klientų pečių.