„Respublikos“ žurnalistai šiandien domisi Panevėžio pramone. Nepriklausomybės metais Aukštaitijos regiono centrui Panevėžiui teko iškęsti sunkiosios, apdirbamosios, elektronikos pramonės griūtį, kautis dėl dešimtmečiais nesumokėtų atlyginimų, išgyventi suįžūlėjusių gangsterių grasinimus ir žudymus.
Ar galėjo kitaip susiklostyti Panevėžio regiono likimas, jei nebūtų bankrutavęs „Ekranas“ ir tiksliosios mechanikos gamykla, tebestovėtų cukraus fabrikas, spirito ir mielių gamykla „Sema“, veiktų baldų fabrikas, mėsos, konservų kombinatai, „Aurida“, kurioje dirbo 4 tūkst. darbininkų, nebūtų žlugusi linų apdirbimo pramonė? Kokios didžiausios klaidos buvo padarytos, „Respublika“ klausė Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataro Juliaus Beinorto.
Gatvėje atsidūrė tūkstančiai
„Apie šį skaudų laikotarpį daug prikalbėta, išleista knygų. Ne tik Panevėžio regionas, visa Lietuva nesusitvarkė su privatizavimo procesu, neįstengė užkirsti kelio gangsteriams, kurie supirkinėjo akcijas ir žlugdė pramonės įmones, praturtėję susidėjo su kriminaliniais nusikaltėliais, reketavo ir žudė. Turėjome iškentėti šį baisų gaivalą, kad galėtume viską pradėti iš naujo, - teigia signataras. - Panevėžyje nebeliko prestižinės elektronikos pramonės. Tiksliosios mechanikos gamykla turėjo pasenusias sovietines technologijas, todėl, žlugus planinei ekonomikai, negalėjo konkuruoti su toli pažengusiu pasauliu. „Ekranas“ bankrutavo irgi dėl pasenusių technologijų, tačiau galėjo išlikti, jei savininkai būtų priėmę sprendimą pusvelčiui parduoti visą įmonę kompanijai „Samsung“. Tačiau toks sprendimas nepriimtas. Jau žinodamas tragišką baigtį, „Ekranas“ dar ilgai vegetavo ir iš jo bankroto grupė žmonių nemažai pasipelnė.
Sovietiniais laikais pats dirbau „Ekrane“. Metų pabaigoje, kai išmokėdavo papildomus atlyginimus, darbininkų ir specialistų metinės pajamos viršydavo generalinio direktoriaus ir kitų vadovų atlygį. Specialistų ir darbininkų darbas ir kvalifikacija buvo vertinami. Mes, „Ekrano“ darbuotojai, negalėjome net įsivaizduoti, kad saujelė žmonių taps tokios didžiulės įmonės savininkais, kad „Ekrano“ laukia toks tragiškas galas“.
Panevėžyje nebeliko sovietinės sunkiosios pramonės, kai bankrutavo Rusijos rinkai sunkvežimių kompresorius gaminusi „Aurida“, tačiau mažai kas dabar žino, kad Aukštaitijos sostinėje vokiečių kapitalo bendrovė „Schmitz Cargobull Baltic“ gamina izoterminius kėbulus, priekabas ir puspriekabes bei autotraukinius prekių ir produktų pervežimams. Atsigavusi apdirbamoji pramonė - yra salyklo gamintojas „Viking Malt“, „Kalnapilis“, „Amilina“, „Panevėžio pienas“, duonos kepyklų, šalia miesto apstu skerdyklų.
„Visgi Panevėžyje neatkurta tiek pramonės, kiek buvo iki privatizavimo. Nors Panevėžys turi laisvąją ekonominę zoną ir yra pasirašęs sutartis su 4 investuotojais, nė vienas verslininkas darbų laisvojoje zonoje nėra pradėjęs. Panevėžyje veikia net 18 Norvegijos valstybinio ir privataus kapitalo bendrovių, tačiau jos neplečia veiklos, nors ir pripažįsta, kad panevėžiečiai geri darbininkai, juos tenkina pigi darbo jėga. Viską, kas pagaminama, norvegai išsiveža į Norvegiją, kad galėtų brangiai parduoti kitose rinkose“, - sakė signataras.
Pačiame miesto centre buvęs konservų kombinatas, suteikdavęs darbo kelioms dešimtims panevėžiečių, seniai bankrutavęs. Ant vaizdingo Senvagės kranto stūkso tik laiko ardomi raudonų plytų pastatai, po fabriko bankroto ėję per garsių verslininkų rankas, tačiau taip ir nepritaikyti komercinei veiklai ar pramogoms.
Respublikos gatvės gale ant Nevėžio upės kranto stovėjusios 2,3 hektaro užėmusios spirito ir mielių bendrovės „Sema“, kurioje dirbo per 100 žmonių, iš viso nelikę, daugybė pastatų nugriauta. Krachas spirito ir mielių gamintojus ištiko po to, kai akcijas nusipirkusio verslininko bendrovė pralaimėjo kovą su Vyriausybe dėl teisės gaminti stipriuosius alkoholinius gėrimus. Kai dėl skolų neteko licencijos gaminti ir silpnesnius, „Sema“ bankrutavo. Jos vietoje žadėto statyti gyvenamųjų namų kvartaliuko su sporto centru ir restoranais irgi nėra, nors turėjo iškilti dar pernai.
Panevėžys neišsaugojo cukraus fabriko. Prasidėjus privatizavimui, Vyriausybė leido pusę akcijų įsigyti žaliavos tiekėjams. Tuo bemat pasinaudojo ir augintojus parduoti akcijas sugundė viena garsi prekybos bendrovė. Supirkusi Panevėžio ir Pavenčių cukraus fabrikų akcijų kontrolinius paketus, juos pelningai pardavė danų verslininkams. Kurį laiką Panevėžyje dar byrėjo cukrus, tačiau dėl pertekliaus pasaulyje sumažėjus cukraus kvotoms naujieji šeimininkai netruko pareikšti, kad 4 cukraus fabrikų Lietuvai per daug. Iš Panevėžio cukraus gamyba buvo perkelta į naujesnį Kėdainių fabriką.
Piketavo dėl atlyginimų
Panevėžio regiono įmonių bankrotai tūkstančius panevėžiečių ir aplinkinių rajonų žmonių paliko be darbo ir atlyginimų. Žlugus „Auridai“, gatvėje liko 4 tūkst. panevėžiečių, tiek pat prie darbo biržos atvedė „Ekrano“ griūtis. Naujieji savininkai „Auridos“ darbininkams nesumokėjo už darbą daugiau kaip 14 mln. litų. Autokompresorių gamintojai rengė piketus Panevėžyje, badavo prie Seimo, rašė skundą Europos Žmogaus Teisių Teismui Strasbūre, tačiau ir jis atmetė skundą, nes žmonės skundėsi dėl privačių asmenų veiklos. Juk „Aurida“ pirma buvo suskaldyta į keliolika mažesnių bendrovių, jos priglobė įmonės turtą, didžiajai „Auridai“ palikusios vien skolas. Prireikė dešimtmečių, kol žmonės iš Garantinio fondo atgavo, ką buvo teisėtai uždirbę. Dalis nebesulaukė teisingumo, buvo mirę.
Bankrutavus didžiosioms pramonės įmonėms panevėžiečiai pasinaudojo ryšiais Rusijoje, ėmėsi verslų, gyvenimas stabilizavosi, tačiau prasidėjus naujai ekonomikos krizei vėl užgriuvo bankrotų banga. Šįsyk užsidarė smulkios ir vidutinės įmonės, o didžiosios taupydamos mažino darbuotojus.
Panevėžys nuskurdo - kadaise puikiai prižiūrimo, žalio miesto gatvės pilnos duobių, minios žmonių būriuojasi prie darbo biržos. Kiekvieną rugsėjį į mokyklas ateina beveik tūkstančiu moksleivių mažiau. Dar veikiančios mokyklos apytuštės, jas brangu šildyti. Ir centre, ir pakraščiuose stūkso apleisti namai vaiduokliai. Panevėžiečiai su šeimomis išvažiuoja į kitas šalis, kur darbas labiau vertinamas ir padoriau apmokamas. Mažėja gyventojų, Aukštaitijos sostinė sensta labiau už kitus miestus.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
