Skolinimosi mada tapo nesuvaldoma liga

Skaičiai nedžiugina

Rugpjūčio pabaigoje gyventojų pradelstos skolos už finansų, telekomunikacijų, kitas paslaugas ir prekes sudarė 3,57 mlrd. litų, arba 1,3 mln. litų daugiau nei vasaros pradžioje.

Pradelstų mokėjimų, kurių dydis neviršija 100 litų, šiandien turi 38,3 tūkst. gyventojų. Šiuo metu bent vienas pradelstas mokėjimas iš viso tenka 275 tūkst. Lietuvos gyventojų. Įrašas kredito istorijoje apie skolą išlieka 10 metų nuo jos padengimo dienos.

Verslas taip pat nesnaudžia. Štai net 892 Lietuvos įmonės rudenį pasitinka su areštuotu turtu. Joms pritaikyti 1092 turto valdymo apribojimai. Tai daugiau, nei buvo prieš mėnesį ir praėjusių metų rugsėjį. Daugiausia nuo areštų nukentėjo žemės ūkio produkcijos gamintojai ir transportininkai, į kuriuos ir buvo nutaikytos Rusijos sankcijos.

Tuo metu įmonių pradelstų skolų portfelis rugpjūčio mėnesį išliko to paties lygio kaip ir ankstesnį mėnesį ir sudarė 4,97 mlrd. litų.

Didžiausi verslo skolų portfelio pokyčiai rugpjūtį fiksuoti bankuose ir kredito unijose. Vienoms finansų įstaigoms įsiskolinimai sparčiau augo, kitoms sumažėjo, todėl bendra suma nepakito. Verslo pradelstos skolos nežymiai išaugo telekomunikacijų, elektros energijos tiekimo ir komunalinių paslaugų įmonėms, o kitiems verslo sektoriams įsiskolinimai nežymiai sumažėjo, tačiau reikšmingos įtakos bendrai įsiskolinimų sumai tai neturėjo.

Ekonomika lengva, bet nemėgstama

Pasak Šiaulių universiteto Ekonominių tyrimų centro direktorės Dianos Cibulskienės, tokia situacija aiškiai rodo, kad vis dar nėra susiformavę atsakingo skolinimosi įgūdžiai. Jie padeda suprasti, kad skolintis reikia tik tuomet, kai bus sukurta tam tikra vertė, t.y. bus gaunama nauda ateityje: gyvenamajam būstui įsigyti, verslui plėtoti ir pan., o vartoti skirtas skolinimasis - tai trumpalaikis neatsakingas žingsnis.

Pasak jos, ekonominiu požiūriu yra normalu, kad valstybė skolinasi tam tikroms einamosioms ar investicinėms išlaidoms padengti. Tik problema ta, kad Lietuvoje iš esmės valstybė skolinasi neturėdama aiškios strategijos: kam ir kiek bus pasiskolinta ir iš kur bus gautos lėšos skoloms grąžinti. Kai lėšų nėra, skolinamasi papildomai kitoms skoloms padengti. Tai ekonominiu ir loginiu požiūriu visiškai nesuprantama.

Paklausta, ar lietuviams ekonomika - per sunkus mokslas, D.Cibulskienė atšauna, kad ekonomika yra labai paprastas dalykas: visuomet reikia žinoti, kiek gauni, ir įvertinti, kiek gali išleisti, t.y. išlaidos neturi viršyti pajamų. Jeigu taip atsitinka, reikia peržiūrėti savo išlaidas ir jas koreguoti, atsisakant nebūtinų išlaidų (pvz., atsisakyti loterijos bilietų, išsinešti skirtos kavos, blizgių žurnalų, rūkalų, alkoholio ir pan.).

„Vaikų finansinis ugdymas turėtų prasidėti nuo gimimo, t.y. finansinio raštingumo pamatai turi būti padėti šeimoje, o tik paskui per finansinį švietimą vaikai būtų ugdomi priešmokyklinio ugdymo įstaigose ir mokyklose. Vaikas ateina į mokyklą jau turėdamas šeimoje susiformavusius finansinio raštingumo pradmenis. Jeigu tėvai nuo mažens vaiką lepina pirkdami tai, ką jis užsinori, pildo visas jo užgaidas, tai finansinis švietimas mokykloje menkai duos tokį efektą, kokio tikimės. Vaikams turi būti aiškiai įvardyta, kad visi šeimos nariai, taip pat ir jie, yra vienodai atsakingi už šeimos finansinę gerovę. Kai vaikai dalyvaus šiuose sprendimuose, jie labai gerai pagalvos prieš prašydami tėvelių nupirkti tam tikrą daiktą. Tokie visuomenės nariai ateityje atsakingiau priims finansinių lėšų paskirstymo sprendimus“, - argumentuoja D.Cibulskienė.

Jai pritaria ir Šiaulių universiteto gimnazijos ekonomikos mokytoja Kristina Nosamienė: „Finansinio raštingumo pagrindai turi būti diegiami dar šeimoje. Nuo mažumės vaikams reikia duoti pinigų ir mokyti, kad iš šių pajamų jie turi gyventi, taupyti, pirkti norimas prekes. Deja, jei šeimoje pajamos labai nedidelės, nieko neprimokysi, o ir mokykla stebuklų nepadarys.“

Ji atvirauja, kad ekonomika mokykloje nėra pati populiariausia pamoka, o ir valandų šiam dalykui skiriama nepakankamai. „Žinoma, būtų gerai, kad ekonomika būtų privalomasis dalykas, tuomet viskas būtų kitaip. O ir tikslingiau apie ją kalbėti arba nuo žemesnių klasių, arba vėliausiose. Nes dabar mokiniai ateina mokytis ekonomikos 8 ir 9 klasėje. Nors vyresnieji kur kas geriau supranta šio mokslo esmę, skiria greituosius kreditus nuo paskolų.

Mokyti nėra kam

Nors prieš dešimtmetį ekonomistė Aušra Maldeikienė būtų sveikinusi idėją finansinio raštingumo mokyti mokykloje, šiandien drąsiai teigia, kad to daryti nereikėtų: „O kas mokys? Mokytojai, kurie nieko nemoka? Jau girdėjau, kad bankų darbuotojai lanko mokinius. Gal dar pradės mokyti draudikai, kurie praplaus smegenis, kad reikia gyvybę drausti visam likusiam gyvenimui? Kodėl tada nepadarius mokykloje pamokėlių ir apie greitojo maisto naudą žmogaus organizmui? Tegu kokie tinklo atstovai ateina ir moko. Pirmiausia kai galvojame, kad reikia kažko mokykloje mokyti, reikia numatyti, kas iš to bus.“

A.Maldeikienė sako, kad šiandien mokykloje negalima vadinti ekonomikos specialistu mokytojo, kuris dėl pamokų trūkumo šalia lietuvių ar fizikos pradeda dar ir ekonomikos mokyti. Ji pateikia pavyzdį iš dešimtos klasės matematikos vadovėlio, ilgus metus naudojamo daugelyje Lietuvos mokyklų: verslininkas nusipirko 8 tonas cukraus po 2 litus už kilogramą. Padidinęs cukraus drėgnumą 10 proc., verslininkas cukrų pardavė po 2,10 lito už kilogramą. Kiek pelno gavo verslininkas? „Čia ir yra visa lietuviško auklėjimo ir ekonominio švietimo moralė, o kartu ir puikus asmeninių finansų valdymo pavyzdys. Tai kodėl tada nemokoma, kad dar galima uždirbti ir susirinkus laikraščius ryte iš kaimynų pašto dėžučių?“ - stebisi A.Maldeikienė.

Ji primena, kad Amerikoje, kaip ir daugelyje kitų valstybių, ekonomikos mokoma nuo pirmos iki paskutinės klasės: „Kalbama apie valstybės sandarą, apie biudžetus, kad nesąmonių nekliedėtų. Tuomet ir pamokų susidaro daugiau, ir mokytojas turi darbo. Ir dar šalia galima visuomet kalbėti apie tuos asmeninius finansus. Jei tokią sistemą darytų, aš suprantu, bet kitas klausimas, ar tai daryti protinga ir būtina. Čia juk rimtas dalykas, kuriam reikia daug lėšų ir jėgų. Tad jei nėra tinkamų galimybių, mano manymu, geriau jau nieko nedaryti. Bet apie tai Lietuvos visuomenė dabar neturi laiko galvoti, nes dabar įsisavina pinigus.“


Kęstutis KUPŠYS, Asociacijos „Už sąžiningą bankininkystę“ vadovas:

- Gyvenimas į skolą - tai modernios visuomenės bruožas ar nesugebėjimo valdytis rezultatas?

- Dabartinė mūsų visuomenė šiek tiek primena paauglystės laikotarpyje atsidūrusį jaunuolį, kai augant atsiveria naujų galimybių ir ne visada norai yra paremti realiais gebėjimais ir galimybėmis. Mūsų visuomenė laisva, galinti pati spręsti, kaip gyventi, dar vos daugiau kaip 20 metų, tad tebesame to paaugliško mąstymo ir kiekvieną norą bandome išpildyti, nors ir neturime tam dar uždirbtų pinigų. Todėl kiekvienas pasiūlymas išpildyti savo užgaidas dabar, o sumokėti vėliau mums visada patrauklus.

Tokia tendencija matoma visose gyvenimo srityse: mes neišmokome subalansuoti valstybės biudžeto, burbame, jeigu reikia susiveržti diržus ir gyventi pagal realias galimybes, norime vartoti daugiau, nei galima šiuo metu sau leisti. Todėl gyvenimas į skolą tampa nebekvestionuojamas ir nė nesvarstoma, ar iš viso įmanoma visiškai atsisakyti skolų. Skolintis mus stumia ir vidiniai troškimai, ir paskatos iš šalies - palankios galimybės ir plati pasiūla.

Džiugu stebėti reiškinius, kad Europoje jau nagrinėjami klausimai apie per didelį valstybių ir piliečių įsiskolinimą. Galbūt pagaliau bus užsukami tie „kraneliai“ ir pripažinsime, kad noras skolintis yra dar vienas blogas įprotis, kurį reikėtų padėti šalia kitų, tokių kaip psichotropinių medžiagų vartojimas ar lošimai.

- Vadinasi, gyventi nuolat skolinantis yra įprantama?

- Teko girdėti, kad buvo atlikti tyrimai, kurie parodė, kad žmonėms gavus pinigų jų smegenyse įvyksta tos pačios kilmės procesai, kaip ir pajautus bet kokį kitą malonumą. Tai reiškia, kad gauti krūvą pinigų mūsų visuomenei yra tas pats, kaip patirti didelį džiaugsmą. Jeigu galima įprasti prie azartinių lošimų, taip pat galima įprasti ir prie skolinimosi, nes pripratimo prie azartinių lošimų psichologinė schema yra tokia pati kaip beatodairiško skolinimosi. Šiandien mažai kas gali atsispirti šiam žalingam įpročiui.

- Ilgą laiką lietuviai buvo vertinami kaip darbštūs žmonės. Ar šiandienė situacija jaunąją kartą pratina prie atsainaus gyvenimo ir lengvų pinigų, o ne darbo?

- Mokytojaudamas nemažai susiduriu su moksleiviais ir tenka pastebėti, kad paauglių bendruomenėje gaji nuomonė, jog visi pelnysime sėkmę ir gyvensime labai turtingai įdėdami minimalias pastangas. Jų manymu, pasaulis yra begalinių galimybių šaltinis. Žinoma, jaunatviško maksimalizmo numalšinti nesinori, bet juk ne visi iš 30 moksleivių klasėje taps milijonieriais. O mūsų, suaugusiųjų, pavyzdys, kaip viską galima įsigyti į skolą, dažnai būna didžiausia problema. Jei esame įpratę taip gyventi, tikėtina, kad ir jaunoji karta šį gyvenimo būdą kartos, nesistengdama pirma uždirbti ir tik paskui ką nors įsigyti.

Bendra tendencija nelabai sveika, nes jau stebime, kad vos sulaukusi 18 ar 20 metų didžiulė dalis jaunimo jau būna vienaip ar kitaip prasiskolinusi. Tinkamu laiku neišmokę tinkamo finansinio raštingumo, įmetame jaunimą į visuomenę, kur tas raštingumas ateina per didelį skausmą.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“