Visuomenė Visagino AE nepritaria, tačiau niekas jos negirdi

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Zigmas VAIŠVILA, pirmosios Vyriausybės, atkūrus Nepriklausomybę, energetikos ministras prof. Leonas AŠMANTAS, Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas Martynas NAGEVIČIUS ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorius Vidmantas JANKAUSKAS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

Diskusijos vaizdo įrašą žiūrėkite čia

G.JAKAVONIS: Zigmai, jūs pirmasis, dar Sąjūdžio laikais, ėmėte kalbėti apie atominės energetikos žalą. Kas atsitiko, kad po daugiau nei dvidešimt metų mes vėl susiduriame su analogiškomis problemomis?

Z.VAIŠVILA: Nieko naujo nuo Sąjūdžio laikų neįvyko. Pirmiausia - jau pora dešimtmečių, kaip politikai neleidžia tautai pačiai spręsti jokio klausimo referendumo būdu. Mačiau žmones, kurie atėjo į rinkimų apylinkes: po šitiek metų jie atėjo šviesiais veidais. Nekalbėsiu, kaip kas balsavo, rezultatai parodė. Bet žmonės atėjo akivaizdžiai apsisprendę, nes jie patikėjo, kad gali ką nors spręsti šioje valstybėje.

Jau tą pačią naktį ir kitą dieną mes išgirdome aukščiausios valdžios, visų iki vieno, pradedant prezidente ir baigiant Seimo pirmininke, nuomonę, kad viskas bus verčiama aukštyn kojomis.

Pasižiūrime formaliai - siekiant išvengti žmonių balso ir atsirado sąvoka „patariamasis referendumas“, taigi ne privalomasis. Bet jeigu paskaitytume Referendumo įstatymo 8 straipsnio 2 dalį, joje aiškiai viskas yra parašyta.

Šiandien girdėjau ponią Degutienę cituojant tą straipsnio dalį: „Klausimas dėl šio referendumo sprendimo įgyvendinimo ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo jo paskelbimo turi būti svarstomas Seime Seimo statuto nustatyta tvarka“. Įgyvendinimo. Ne jo paneigimo, ne nuomonės dėl jo pakeitimo, o būtent įgyvendinimo.

Labai gerai, kad buvo leista rengti referendumą, nes galų gale žmonės patikėjo, jog jie šioje valstybėje gali ką nors spręsti.

Dabar argumentuojama, kad taip pasisakė tik vienas trečdalis visų rinkėjų. Konservatorių partiją kol kas pagal sąrašą išrinko 6 proc. rinkėjų. Ir ponią prezidentę tik 35 proc. rinkėjų išrinko.

Tai jeigu jūs nepatenkinti įstatymų priėmimo tvarka, sąžiningai dėkite mandatus ant stalo ir sakykite: renkime naujus rinkimus, nes mūsų šie netenkina. Mes neturime tautos mandato. Ar gerbia įstatymus prezidentė, Seimo pirmininkė ir visi naujai išrinkti mandatų dar negavę politikai?

G.JAKAVONIS: Latvijos premjeras Valdis Dombrovskis pasakė, kad jeigu ateina nauja valdžia, ji gali nepaisyti senosios valdžios referendumo ir nekreipti dėmesio į rezultatus. Latvija dar nori bendradarbiauti šio projekto statybose. Kaip tai pakomentuotumėte?

L.AŠMANTAS: Jeigu kalbame apie branduolinę jėgainę, pirmiausia iškyla saugos klausimas - kad radioaktyvios medžiagos nepasklistų už elektrinės ribų. Tiek V.Dombrovskis, tiek ir Estijos premjeras kalba apie ekonominius rodiklius. Tai labai klaidinga. Jie visai nekreipia dėmesio į saugą.

Galima sakyti, bet kokią atsakomybę, ką daryti su branduolinės elektrinės sauga, jie primes Lietuvai.

V.Dombrovskis, aišku, gali daug ką populiariai sakyti. Tuo labiau kad, esant ir blogai situacijai, jis buvo perrinktas. Tai yra vienas jam būdingas kalbėjimo būdas, kuris šiuo metu pasiteisina. Bet svarbiausias dalykas yra pramoninės energetikos sauga. Antra - tai ekonominiai, vėliau - politiniai motyvai.

Z.VAIŠVILA: Latvijos premjerui aš priminsiu: ne taip seniai Latvijoje vyko Socialdemokratų partijos inicijuotas referendumas, ar iš viso energetika yra privatizuojama. Ir iki šiol visos vyriausybės, tarp jų ir V.Dombrovskio, gerbia Latvijos valstybės žmonių apsisprendimą. Atsiprašau, gerbiamas V.Dombrovski, gal nesikiškite į Lietuvos piliečių valią.

M.NAGEVIČIUS: Birželį buvo atliktas viešosios nuomonės tyrimas dėl atominės energetikos. Tuo metu 60 proc. žmonių pasakė, kad jie yra „prieš“ arba „labiau prieš“ atominės elektrinės statybą Lietuvoje. Tada buvo visokių interpretacijų, gal klausimas ne visai teisingai suformuluotas. Bet įdomu, kad nuo birželio iki spalio atominės energetikos priešininkų gretos tik padidėjo, nepaisant visų propagandai išleistų milijonų

Kaip dabar traktuoti patariamąjį referendumą? Vyriausioji rinkimų komisija yra išaiškinusi, kuo patariamasis referendumas skiriasi nuo privalomojo. Skirtumas tik vienas. Kai yra privalomasis referendumas, tada suformuojamas konkretus teisės aktas arba teisės akto pakeitimo įstatymas: kai žmonės balsuoja už jį, tas teisės aktas automatiškai įsigalioja.

Kai yra patariamasis referendumas, yra formuojamas principas, kad pats Seimas nusprendžia, kokia forma reikia jį įteisinti. Bet panašu, kad visa tai galų gale atsidurs Konstituciniame Teisme, nesvarbu, kaip politikai dabar visa tai bando traktuoti.

Noriu pabrėžti, kad pagrindinis tikslas nėra pasistatyti atominę elektrinę. Pagrindinis tikslas yra užsitikrinti energetinę Lietuvos nepriklausomybę. Įvardykime tai - reikia sumažinti priklausomybę nuo importuojamos elektros ir iškastinių išteklių. Tas tikslas gali būti pasiektas įvairiais būdais, ne vien statant atominę elektrinę.

Šiuo atveju reikėtų nustoti svaidytis akmenimis, sueiti visoms pusėms ir pradėti galvoti, kaip galima visa tai padaryti kitaip. Neieškokime kaltų. Ir atominės elektrinės komandoje yra protingų žmonių, kurių energiją ir žinias reikėtų panaudoti. Kitokie tikslai - kaip plėtoti biokurą ir visa tai finansuoti.

Kai kurie politikai siūlo: skaičiuokime, gilinkimės į atominės elektrinės projektą ir po dvejų metų surenkime dar vieną referendumą. Galima būtų tai padaryti, jei mes turėtume begalę laiko ir finansinių išteklių. Bet reikia susikoncentruoti į tai, kas yra. Energetikos srityje tikrai yra daug problemų. Reikia jas neatidėliotinai spręsti, o ne svarstyti tokį projektą, kai vargu ar po dvejų metų pavyktų pakeisti piliečių nuomonę.

Z.VAIŠVILA: Teisingai atkreipėte dėmesį, kad referendume pasisakyta dėl principo. O kadangi klausimai gali būti įvairūs, dėl to Referendumo įstatymas numato įvairius būdus. Seimo pirmininkė klaidina žmones - ar nutarimas, ar įstatymas. Visagino atominės elektrinės reikalai įtvirtinti įstatymu, tai įstatymą pakeisti, atšaukti, panaikinti galima tik įstatymu, o ne nutarimu. Tauta pasisako, kaip reikia daryti. Seimo gal užtektų ir nutarimo. Bet šiuo atveju yra įstatymas, kurį reikia įgyvendinti - ne pakeisti, ne atšaukti.

O „Hitachi“ dėl atominės statybų dar prieš tai sakė: „Nesvarbu, kas čia bus, mes vis tiek įgyvendinsime“.

G.JAKAVONIS: Čia susirinkę tikri energetikos specialistai. Vartydamas spaudą radau tokį straipsnį: „Tauta neatsižvelgė į energetikos specialistų nuomonę“. Neva jūs kvailiai: jums siūlo, o jūs nenorite, bet mes vis tiek darysime.

V.JANKAUSKAS: Atrodė, labai didelės lėšos buvo mestos agituoti už atominę elektrinę. Buvo žiniasklaidoje ir tokių minčių, neva energetikos ekspertai pritaria atominei.

Tokiu atveju aš klausčiau, kas yra tie pagrindiniai energetikos ekspertai. Prisiminkime, kas buvo „už“? Kol kas yra pagrindiniai ekspertai, kurie tarė „prieš“. Atominės energetikos specialistas Lietuvoje yra Jurgis Vilemas. Kad ir kaip būtų, jis tikrai yra atominės energetikos specialistas ir apskritai energetikos specialistas. Man atrodo, jam buvo sunkiausia tarti „prieš“, nes jis labai gerai tai supranta. Jis turbūt nemano, kad ši technologija turėtų prapulti, bet, įvertindamas situaciją, buvo „prieš“.

Aš, kai dar dirbau valdišką darbą, buvau nusiteikęs prieš atominę vertindamas pačiu paprasčiausiu principu - ar apsvarstytos alternatyvos, ar tai geriausia, ar tai pigiausia alternatyva. Dabar Energetikos ministerija ir Vyriausybė buvo taip suformulavusi, kad tai yra vienintelė alternatyva, kuri mums garantuos nepriklausomybę ir pigią elektros energiją.

Dėl elektros pigumo. Praėjusią savaitę Lietuvoje vyko konferencija energetikos tema. Ten kalbėjo ir užsienio specialistai. Viena Švedijos ekspertė pasakė, kad atominė elektrinė nepadidins elektros kainos. Buvo taip suformuluotas teiginys. Bet galima buvo formuluoti ir kitaip: kad ši atominė elektrinė neturės įtakos šios didelės rinkos kainoms, kai Baltijos šalys bus tik maža didelės Skandinavijos rinkos dalis. Dėl Rusijos - nežinau, kaip politikai spręs.

Ta viena atominė elektrinė, ar ji bus brangi, ar pigi, nieko nelems. Bet jeigu ji būtų pigi, ji galėtų dalyvauti šiame žaidime. Jeigu bus brangi, ji negalės dalyvauti žaidime.

Reklamose buvo aiškinama, kad ji bus pigi, nukalbėta iki tokių fantastinių dalykų, kad mes pratęsime tos paskolos grąžinimą.

Kalbama, kad mažesnę lėšų dalį statant atominę elektrinę sudarys savos įmonių lėšos, o didesnioji dalis bus paskolos. Ką reiškia savos įmonių lėšos? Iš karto traktuojama, kad savos lėšos - tai mūsų pinigai, kad tai nieko nekainuoja. Bet mūsų energetikos įmonės neturi kitų pinigų, kaip tik surinktų iš mūsų, vartotojų. Mes joms sumokame.

Štai viešieji interesai: mes mokame vieną centą į priekį už jungtį su Švedija. Manau, čia dauguma pritars, kad to reikia. Bet mes taip pat mokėsime - jau įtraukta tokia eilutė - už Visagino atominės elektrinės viešuosius interesus. Kol kas dar ten nulis, bet tuoj pat atsiras vienas, du, trys ar kiek centų. Vadinasi, mes jau mokėsime iš anksto už atominę elektrinę.

Tos lėšos, kurios laikomos savomis, iš mūsų bus surinktos. Kodėl mes turime tuos pinigus atiduoti? Geriau pasidėtume į kokius fondus, kur gautume palūkanas. Tos lėšos, kurios skolinamos, aišku, bus skolinamos ne už 2, ne už 3 ir gal ne už 5 procentus. Jas reikės grąžinti su procentais.

Dabar toks gudruolis atsiradęs Ūkio ministerijoje, viceministras A.Audickas aiškina: taigi visi paskui atiduoda tuos pinigus, iš naujo skolinasi, padengia paskolas ir taip toliau. Vadinasi, jis ištęsia paskolų, palūkanų grąžinimą per visą gyvenimo laiką.

Z.VAIŠVILA: Pasakysiu du skaičius. Europos Komisijos nuomone, pateikta mūsų Vyriausybei, tiesioginės Visagino atominės elektrinės statybos išlaidos sudarys 5 milijardus eurų. Remiantis viešai paskelbta informacija, Kaliningrado atominė elektrinė, du iš esmės tokio pat galingumo reaktoriai, kainuos 7,5 milijardo. Tai gal neapgaudinėkime savęs, kur savikaina bus pigesnė. Ką jau kalbėti apie vėlavimus. Čia tik tiesioginės išlaidos.

G.JAKAVONIS: Vis dėlto yra Europos Sąjungos atominės energetikos standartai ir „Hitachi“ standartai. Kuo visa tai gresia Lietuvai? Pradėję pagal vienas taisykles, greitai mes galime sąmatą padidinti keliais milijardais.

L.AŠMANTAS: Mano supratimu, Europos Sąjunga turi griežtas taisykles, bet ji negali įsakinėti elgtis taip ar kitaip. Kad taisyklės skiriasi, visai normalu. Kalbant apibendrintai, siekiamas tikslas yra vienas ir tas pats, tik einama skirtingu keliu.

Galiu pacituoti, kuo mes panašūs su japonais. Abi šalys turi visažinius premjerus. Japonų premjeras, komentuodamas apie Fukušimą, labai daug žinojo, tapo pašaipų užsienyje objektu. O ponas Kubilius yra pasakęs: „Pavyks rasti strateginį investuotoją, kuris išmano technologijas“. Atsiprašau, jisai į kaimą atveža tokias nuostabias technologijas, čia visi žmonės susirinkę, niekas absoliučiai nieko neišmano.

Mes galime elektrinę statyti, galime ją užbaigti. Paskui Europos Sąjunga pasakys, ko japonų projekte nėra: „Štai jums dar reikėtų šitai padaryti, šitą dalykėlį sutvarkyti“. Aišku, jie mums nieko nesakys, bet jie turi aplinkinių svertų, kuriais gali priversti mus tai padaryti. Sumažins finansavimą įvairioms šakoms, ir nieko nepadarysi.

Jeigu ko japonų projekte nėra, Europos Sąjunga gali vėl sakyti: „Jūs imkite ir padarykite. Pas mus tai buvo įrašyta kaip rekomendacija, kodėl jūs to nedarėte?“ Tokių dalykų iškilti gali labai daug. Dėl to augs ir atominės elektrinės kaina.

Dėl referendumo. Manau, jis reikalingas, bet reikia paruošti ir žmones, kad jie žinotų, apie ką kalbama. Žinome, kiek viskas kainavo. Davė tris milijonus litų agitacijai už atominę elektrinę, bet nė vieno lito negavo žalieji, kad pasakytų priešingą nuomonę.

Štai 2011 metais yra išėjęs vadovėlis „Atominių elektrinių branduoliniai energetiniai įrenginiai“. Kodėl jo nereikėjo paplatinti? Išėjo 100 egzempliorių, galima buvo nusipirkti internetu. Studentai supuolė, iš karto neliko.

Dabar yra išėjusi knyga „Černobylis. Katastrofos anatomija“. Rusišku pavadinimu yra kitaip. Ji išėjusi ir Maskvoje, ir Kijeve. Čia kijeviečiai rašo. Nusiunčiau, sakiau: duokite pinigų, išversime. Jokių pinigų aš negavau. Gerai, kad suradau leidyklą „Versmė“, ji ir išleido prisiėmusi riziką. Aš padėjau tiktai išversti.

Taigi matote, kad mes mokyti žmonių nenorime. Vadinasi, politikai laikosi tokio principo, kad vis dėlto geriau tvarkytis su nežinančiais žmonėmis. Bet su šiuo referendumu jie labai stipriai apsiriko. Nėra tokie mulkiai mūsų žmonės.

G.JAKAVONIS: Referendumas pavyko tik Ignalinos savivaldybėje, kur lėšos buvo skiriamos tam tikriems socialiniams dalykams. Ten yra daug rusakalbių specialistų, kitados atvyko, dirbo atominėje elektrinėje, kuri dabar uždaroma. Įsivaizduokite, kad dabar pastatome elektrinę su „Hitachi“. Savo specialistų neturime. Kaip suprantu, rusakalbiai, kurie ten likę, irgi netinka. Tai ar kokie japonai turi atvažiuoti pas mus?

V.JANKAUSKAS: Iš tikrųjų, atrodo, mūsų valdžia dabar laikėsi tokio stalininio principo: kas ne su mumis, tas prieš mus. Ir jeigu, neduok Dieve, nepalaikai taip, kaip jie sako, esi priešas. Žmonės supranta, kad negalima visą laiką pūsti į vieną dūdą.

Ar tie žmonės, kurie buvo prieš elektrinę, yra Lietuvos priešai? Tai gal nedarykime priešais Lietuvos. Mes matome, kad siekti tų pačių tikslų galima kitais būdais.

Dabar situacija Visagine tokia, kad dauguma žmonių yra išvažiavę. Tie, kurie dar buvo darbingo amžiaus ir yra geri specialistai, be abejo, darbą susirado kitur. Tuo labiau kad Rusijoje šiek tiek juda atominių elektrinių statyba, Ukrainoje truputėlį pajudėjo, - čia visiškai priešingai negu Europoje.

Yra toks argumentas: štai daug kas planuoja statyti elektrines, kaip mes dabar čia atsiliksime. Lenkai planuoja statyti, slovakai statys, suomiai dar vieną statys.

Bet pasižiūrėkime statistiką. Europa, Jungtinės Valstijos ir Japonija - tai trys vietos, kur yra beveik visi pasaulio reaktoriai. Jungtinėse Valstijose vienas ar du reaktoriai buvo pastatyti galbūt praėjusio amžiaus gale. Europoje buvo pastatyti keturi reaktoriai per 20 pastarųjų metų. Pabaigta buvo statyba Temeline, Čekijoje, dar komunistiniais laikais pradėta. Ir viskas.

Vadinasi, Europoje daugiau nieko neįvyko, nieko nevyksta. Kalbų, aišku, daug, mes dabar lyg ir taptume bandymų poligonu.

Iš tikrųjų specialistų mes lyg ir nebeturime, ir iš tikrųjų čia atvažiuotų dirbti japonai. Buvo sakomas toks argumentas, kad duos šešis tūkstančius darbo vietų. Tai mes palyginkime su bet kuriuo kitu variantu, pavyzdžiui, biokuro. Tokiu atveju žmonių būtų įdarbinta nepalyginti daugiau, ir tai tikrai būtų kažkas neimportinio.

Statant atominę pats Visaginas iš tikrųjų prisidėtų labai menkai. Aišku, žvelgiant į trumpalaikę perspektyvą, kol būtų statyba, plečiama infrastruktūra, ten turbūt kas nors įsidarbintų, bet ar galima statyti komunizmą atskirai paimtoje vietoje?
 
G.JAKAVONIS: Astravas, Visaginas, Karaliaučius - toks trikampis, kokio nėra niekur pasaulyje.

V.JANKAUSKAS: Lietuva garsiai skelbia, kad mūsų, Baltijos šalių, elektros sistema prisijungs prie Europos sistemos. Bet pasižiūrėjus iš kosmoso matyti, kad šitoje sistemoje dar yra gabaliukas žemės, kuris vadinamas Kaliningrado sritimi.

Ką galvoja Kaliningrado sritis? Jie irgi mano, kad jungsis prie Europos Sąjungos tinklų. Jie gi nepasikas kabelių, tunelių, kad susijungtų su Baltarusija. Vadinasi, jie bus mūsų sistemoje. O jų atominė, matyt, aiškiai bus pigesnė, palyginti su šita, jų dujos pigesnės.

Taigi reikia svarstyti variantus, kaip mes prekiausime, kaip dirbsime, bet negalime to nepastebėti.

L.AŠMANTAS: Kadangi palietėme geopolitinius dalykus, noriu atkreipti dėmesį, kad praėjusių metų gegužės 12 dieną mūsų prezidentei įteiktas kreipimasis, pasirašė L.Ašmantas, S.Kutas, kiti. Kreipimasis buvo nusiųstas D.Grybauskaitei, A.Lukašenkai ir D.Medvedevui. Pastariesiems dviem įteikta per ambasadas, o mūsiškei - tiesiai.

Galiu pasakyti tik vieną eilutę: „Kviečiame trijų valstybių vadovus su visa atsakomybe ir neatidėliojant aptarti galimų atominių elektrinių statybų regione sąlygas bei padaryti visus būtinus draudos ir perspektyvios branduolinės energetikos plėtros sprendimus, kartu garantuojančius palankią aplinką kiekvienos šalies ekonomikos augimui“.

Kol bus išspręstos išryškėjusios problemos, siūloma deramam laikui pristabdyti Visagino Lietuvoje, Astravo Baltarusijoje, Baltijsko Kaliningrado srityje atominių elektrinių projektų įgyvendinimą. Tai štai, toks dalykas buvo, t.y. atkreiptas dėmesys, kad galų gale reikia pradėti kalbėti ta linkme.

G.JAKAVONIS: Prisimenu bendraminčius Sąjūdyje, Sausio 13-ąją. Kas dabar pasidarė su jais? Kai jie dirba valdiškuose darbuose, visi bijo atvirai kalbėti. Iš drąsios šalies tapome nedrąsūs žmonės.

Z.VAIŠVILA: Referendume galų gale žmonės pasakė savo valią. Negi mes nesuprantame, kad Lietuvoje dominuoja baimė ir gąsdinimas? Gąsdina ir ekspertai, ir pseudoekspertai, kalbėdami apie įvykusio referendumo pasekmes, tačiau atsakomybę turėtų visų pirma prisiimti valdžia.

Į prezidentus kreipėsi profesorius Leonas Ašmantas su kolegomis, ne šiaip sau atsitiktiniai žmonės, matydami realią situaciją. L.Ašmantas buvo ir ne vienos Vyriausybės energetikos ministras. Mes patys gi perėmėme, mūsų Vyriausybė perėmė atominę elektrinę, žinome tas visas problemas. Kiek teko visko subalansuoti per ekonominę blokadą, kiek būta grasinimų, Sausio 13-ąją lygiai tie patys dalykai buvo - grasinta atjungti.

Matome, kokia valdžios pozicija. Nesišnekama nei su Baltarusija, nei su Rusijos Federacija, ką jau kalbėti, kad formaliai kaimynai iš kaimynų turi gauti sutikimą statydami pasienyje. Tai ar buvo kreiptasi į Lietuvą? Ar Lietuva davė sutikimą statyti Baltijsko ir Astravo elektrines, ar Lietuva kreipėsi į Latviją ir Baltarusiją dėl Visagino atominės elektrinės statybos?

Yra tiktai nepamatuotas išdidumas, nepagrįstas nei jokia ekonomine logika, nei žiniomis. Dėl to ekspertai, žmonės, kurie išmano, nereikalingi. Reikia pasiteisinti - belieka gąsdinimai.

G.JAKAVONIS: Kodėl atsinaujinančios energetikos projektai neprasimuša Lietuvoje?

V.JANKAUSKAS: Kalbėdami apie atominę elektrinę matome vienintelį objektą, o visa kita tiktai trukdo. Pasižiūrėkite ankstesnę strategiją - buvo numatyta kogeneracinių plėtra, vadinasi, elektros ir šilumos gamyba.

Paklauskite bet kurio žmogelio, jis pasakys: svarbiausia mums šiluma. Kiek žmonės moka už šilumą, kiek moka už elektrą? Tai iš tikrųjų turėtų būti svarbiausia, bet didžiuosiuose miestuose niekas nepajudėjo. Ir čia, aišku, buvo politinės priežastys. Dėl to, kad Vilniaus meras visiems blogas, tai Vilniuje nieko nedaroma, o ypač prezidentei.

Atsinaujinanti energetika traktuojama vieningai - kad tai yra labai brangu. Bet visiškai pamirštama, kad šita didelė kaina, apie 30 centų, duodama 12 metų. Atominė elektrinė per 12 metų niekada neatsipirks. Vadinasi, tai nepalyginti pigiau.

Niekur Europos Sąjungoje nėra tokių dalykų, kad būtų skelbiami aukcionai, kad aukcionuose būtų nustatoma kaina. Toks įspūdis, kad Energetikos ministerija Lietuvoje mato tik du reikalingus objektus, o visa kita nesvarbu: „Tegul tik niekas nesimaišo po kojomis, o mes statysime savo monumentus - atominę, na, dar ir terminalą“.

M.NAGEVIČIUS: Dėl Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo - teko su tuo dirbti, niekaip negaliu užmiršti vienos frazės. Energetikos ministerijos pasamdytiems garsios teisinės kompanijos teisininkams bandžiau aiškinti, kad šita sistema neveiks, atsakymas buvo pribloškiantis: „Na ir kas? Tai ir nereikia“. Tai rodo mąstymo būdą dėl atsinaujinančios energetikos.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Žalgiris"