Birštono viešosios bibliotekos darbuotojai Genovaitei Mačiūtei labiausiai skauda dėl niokojamos lietuvių kalbos. Ji džiaugiasi, kad „Respublika“ rašo ne vien apie knygų stygių, bet kelia ir vertybių klausimus.
„Nuo studijų metų šiek tiek pažinojau „Respublikos“ kūrėjus, čia rašančius žmones, todėl visada buvo įdomu, kuriuo keliu jie suka ir kur savo skaitytojus veda. Na, o dirbant bibliografe, nori nenori tenka jei ir ne perskaityti, tai bent perversti visą gaunamą spaudą. Kuo toliau, tuo labiau linkstu prie „Respublikos“. Laukiu Ferdinando Kauzono, Danutės Šepetytės pokalbių su mūsų tautos didžiais žmonėmis, o kiekvienas Rimvydo Stankevičiaus rašinys - tarsi eilėraštis, kurį gali skaityti ir skaityti. Džiaugiuosi, kad „Respublikoje“ rašo ir kitas poetas - Stasys Stacevičius. Čia niekada netrūko tikrų žodžio meistrų. Menu šviesaus atminimo Ričardą Gavelį, Valdą Kukulą. Manau, kad laikraštį kuria čia dirbantys žmonės, o jei tai žmonės „su nugarkauliu“, ir laikraštis toks. Džiaugiuosi dėl to.
Jei yra dabartinio „elito“ laikraščių, tai „Respublika“ - Lietuvos ir jos žmonių. Manau, kad nusibos tie vaizdeliai pro rakto skylutę, nors liūdina daugelio neatsparumas brukamiems niekams. Ir tai juk nėra niekai. Tai tautos, jos padorumo niekinimas, gal net apgalvotas, kam nors naudingas. Jau yra dvi Lietuvos: valdžios, pareigūnų, to vadinamojo elito ir tikrosios, žmonių. Ja aš tikiu, džiaugiuosi, kad su ja, ta tikrąja Lietuva, yra ir mūsų didieji, kuriems nereikia titulų - užtenka pavardžių: Saulius Sondeckis, Veronika Povilionienė, Donatas Banionis, šviesaus atminimo Jonas Kubilius ir gal kiek mažiau žinomi, bet ne menkiau nusipelnę žmonės. Ačiū „Respublikai“ už tai, kad kalbasi su jais, kad parodo, į ką gali atsiremti ir kuo pamatuoti savo mintis ir net gyvenimą.
Daugiausia nerimo kelia panieka tautai, jos praeičiai, nusipelniusiems žmonėms. Labai skaudina lietuvių kalbos niokojimas, pastangos tai įteisinti. Pažiūriu, kiek sovietmečiu išleista lietuvių kalbotyros knygų, kaip rūpestingai buvo redaguojami vertimai, tai nors imk ir džiaukis, kad geri buvo okupantai. Rodos, gerbiame ir vertiname Justiną Marcinkevičių, bet sugebėjome negirdėti jo susirūpinimo dėl kalbos, nematyti jo parašų peticijose, ginančiose lietuvių kalbą, tarsi tautos poetas bet kur būtų pasirašinėjęs.
Liūdina požiūris į mokslą ir ministro džiaugsmas, kad Lietuvoje daug diplomuotų, nes klausimo, kas iš to, niekas nekelia. Rektorius Jonas Kubilius ne tik keldavo - ir atsakydavo. Ar kas nors išgirdo? Į neviltį varo nuolatiniai konkursai - laimėk. O jei ne - kas iš tavęs, nevykėlis. Ovidijus Vyšniauskas jūsų laikraštyje gerai atkreipė dėmesį: ar nagrinėja psichologai, kiek pas mus nusižudo padorių žmonių, nepajėgiančių susitaikyti su niekinimu, su vertybių, susiklosčiusių per amžius, trypimu? Peršama mintis, kad žudosi tik psichikos ligoniai ar degradavę. Juk ir emigruoja žmonės ne vien dėl skurdo. Dėl tvyrančios neteisybės, valdžios pūtimosi ir savivalės, būtinybės parsiduoti. Kas greičiausiai padaro karjerą? Tie, kurie net bijo savo nuomonės, neturi jos. Ką jau kalbėti apie atsakomybę. Tokie labai greiti vykdyti nurodymus. Briuselio, Maskvos. Nesvarbu.
Žmogaus orumas ir atsakomybė - susiję dalykai. Jei turi savigarbos, nebijosi ir atsakomybės. Manau, tokių žmonių dar yra Lietuvoje. Birštono kultūros centro direktorius Zigmas Vileikis sako labai paprastai: kol aš būsiu, čia nekoncertuos aliukai. Ir, kviesdamas aukščiausio lygio menininkus, per tris dešimtmečius išugdė žiūrovus: geriausi muzikantai, orkestrai čia noriai važiuoja, nes žino, kad susirinks išmananti ir jų laukianti publika.
Džiaugiuosi, kad „Respublika“ rašo apie bibliotekų reikalus - ne vien apie knygų stygių, bet ir kelia vertybių klausimus. Kartais neramu, kad per visas akcijas ir inovacijas nenusisuktume nuo amžių patikrintos išminties.
„Respubliką“, jos žmones ir tuos, kuriuos sutinku šio laikraščio puslapiuose, dažnai pavadinu savo bendraminčiais, į kuriuos atsiremiu, pasitikrinu savo matymą ir mąstymą. Linkiu atsakingo ir rūpestingo požiūrio į Lietuvą, į savo tautą. Vis dėlto gerai, kad Lietuva yra ne Seimo, Vyriausybės ar tos vis didėjančios valdininkų armijos. Lietuva juk yra mūsų visų, kiekvieno iš mūsų. Tai teikia daugiausia vilties. Prieš mėnesį, rengdama parodą Jono Basanavičiaus 160-mečiui, vėl paskaitinėjau tautos patriarcho raštus. Ne tai, ką apie jį kalba ir kaip jį juodina dabartiniai valdžios ideologai: istorikai ir kalbininkai, o patį J.Basanavičių. Siūlau ir kitiems. Jo raštai žadina savigarbą ir atsakomybę ne vien už save, bet ir už savo gyvenamą laiką. Manau, kad tai daro ir „Respublika“.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
