Nuo aviatoriaus iki redaktoriaus

Pirmasis “Respublikos” laikraščio rusų kalba redaktorius Nikolajus Žukovas draugų vadinamas tiesiog Kolia, gimė ir augo prie Tulos. O kaip atsirado Lietuvoje, čia atrado mylimą moterį, iš aviatoriaus tapo žurnalistu, galbūt bus įdomu sužinoti ne tik respublikonams.

Tikriausiai kalta pavardė

Kai vienas iš “Respublikos” steigėjų Rytis Taraila pakvietė Nikolajų Žukovą tapti pirmuoju rusų kalba leidžiamos “Respublikos” redaktoriumi, šis kiek nustebo, bet sutiko, nes jį žavėjo pati “Respublika”, naujas, drąsus laikraštis. Tuo metu dirbęs vakariniame laikraštyje žurnalistas yra iš tų, kuriems nuolat reikia naujovių, pokyčių, adrenalino. Tiesa, redaktoriaus kėdėje išbuvo metus, tačiau dirbo kone sunkiausiu periodu - pirmasis laikraščio numeris pasirodė lemtingųjų 1991 metų sausio 7 dieną. Tiesos žodis apie įvykius Lietuvoje kartu su naujuoju laikraščiu pasklido ir į Rusiją bei kitas buvusias sovietines respublikas. Tuo metu tai buvo ypač svarbu.

N.Žukovą, iš aviatoriaus persikvalifikavusį į žurnalistus, kolegos dažnai pavadindavo lakūnu, tačiau šmaikščiu žodžiu ir neišsenkančiais anekdotais pagarsėjęs Kolia teisybės dėlei patikslindavo, kad jis yra baigęs aukštąją Rygos aviacijos mokyklą ir paskyrimą gavęs į Vilniaus oro uostą. Čia ilgą laiką dirbo Eksploatacijos ir navigacijos tarnyboje, tačiau žurnalistika jį traukė jau seniai ir draugų tarp žurnalistų turėjo daug. 1986 m. su pagyrimu baigęs tuometinio Leningrado civilinės aviacijos akademiją, visuomeninių profesijų fakultete buvo įgijęs ir žurnalistikos žinių.

Chrizostomo žodis sunkiausiu momentu

Suburti rusų leidinio kolektyvą tuomet nebuvo sunku. Atėjo žmonės, kuriuos Nikolajus gerai pažinojo. Jiems taip pat patiko naujas nepriklausomas laikraštis ir sumanymas leisti rusišką jo variantą. Nuo pat pirmos dienos iki šiol redakcijoje dirba Nadežda Doronina, Natalija Kobrina, Algis Kalanta. Žurnalistas teigė, kad visi tuo metu “Respublikoje” dirbę žmonės buvo kupini naujų idėjų, nes jie atėjo dirbti ne dėl pinigų, o tiesiog norėdami sukurti ką nors naujo, įdomaus skaitytojui. “Juk turėjome kuo nors skirtis nuo anksčiau leidžiamų rusiškų laikraščių, išsikovoti savo vietą ne tik rinkoje, bet ir skaitytojų širdyse”, - kalbėjo pastaruoju metu savaitraščio “Litovskij kurjer” vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju dirbantis vyras.

Žurnalistas didžiuojasi, kad jam pavyko susibičiuliauti su Vilniaus ir Lietuvos stačiatikių arkivyskupu Chrizostomu. Beje, ir pirmajame rusiško laikraščio numeryje buvo šventiko sveikinimas, jame Chrizostomas pastebėjo: “... jeigu laikraštis sieks objektyvumo, tiesos ir gėrio, visada susidurs su sunkumais ir jėgomis, kurios tam priešinsis. Tačiau įveikdami tas kliūtis, pajusite vidinį džiaugsmą ir pasitenkinimą”. Tuo metu rusiškas leidinys ėjo didžiuliu 100 tūkstančių egzempliorių tiražu, dalis jo keliaudavo iš spaustuvės tiesiai į Rusiją. “Labai svarbu buvo, kad ten, už Lietuvos ribų, žmonės sužinotų visą tiesą apie įvykius Lietuvoje, - sakė N.Žukovas, kuris tą kraupią naktį buvo prie Televizijos bokšto kartu su “Respublikos” vyriausiuoju redaktoriumi Vitu Tomkumi ir žurnaliste Vale Čeplevičiūte.

Beje, pirmasis rusiško leidinio numeris buvo išspausdintas įmonės “Spauda” spaustuvėje, o štai antrąjį, kai Spaudos rūmus užgrobė sovietų okupantai, ir kitus jau teko spausdinti Kėdainių rajone. Beje, tartis dėl pigesnio laikraštinio popieriaus N.Žukovas su redaktoriaus pavaduotoju R.Taraila ne kartą skrido į Kareliją. “O štai dėl pigesnės kompiuterinės technikos važiavome net į Tadžikiją, ten esame svečiavęsi net pas tos valstybės prezidentą E.Rachmonovą”.

“Kolektyvas buvo labai geras, nes laikraštyje dirbo geriausi žurnalistai: Egmontas Jansonas, Virgilijus Mundrys, Irena Tiškutė, Vitas Lingys. Niekad žodžio kišenėje neieškojęs Vitas, pašiepdamas mano pomėgį rašyti apie Chrizostomą, kartais juokais mesteldavo: “Nu, Kolia, kaip gyvena tavo šventikai?” Beje, Lingį prisimenu kaip gerą, dorą, bet reiklų žmogų, kuris labai mylėjo savo šeimą ir senbernarų veislės šunį. Tokį didelį, ramų, bet taip pat griežtą, kaip ir jo šeimininkas. Kartą buvo toks nuotykis... Vitas atsivedė šunį į redakciją. Įėjau į kabinetą ir matau: sėdi šalia darbo stalo šuo, o jo šeimininko nėra. Ir ką manote, senbernaras, kaip ir dera mokytam šuniui, iš kabineto manęs neišleido”, - juokėsi N.Žukovas.

Aviacija konkuravo su žurnalistika

Mėgstantis permainas ir judrų gyvenimą vyras iš “Respublikos” išėjo dirbti į įkurtą “Mažąjį laikraštį”, kuris ėjo kelerius metus. Po to pakaitom, kas penkeri metai, darbavosi tai spaudoje, tai kurioje nors aviacijos tarnyboje. “Ranką prie širdies pridėjęs galiu pasakyti, kad man labiausiai patinka dirbti žurnalistu, rašančiu apie aviaciją”.

Nors Nikolajus lakūnu ir nėra buvęs, skrydžiai jį viliojo visada. Kolia prisiminė, kaip prieš 20 metų dalyvavo tarptautiniame skrydyje oro balionais per Karakumų dykumą. Tuomet trys oro balionai buvo iš Lietuvos. “Gairelė su “Respublikos” laikraščio emblema skrido kartu, o oreiviai iš Rusijos, Čekoslovakijos, Belgijos ir kitų valstybių turėjo progą susidraugauti. Įspūdžius aprašė reportažuose.

Neseniai N.Žukovas kartu su kitais žurnalistais nuvyko į Paluknės aerodromą ir kartu su pilotu pakilo sportiniu lėktuvu. “Jausmas buvo fantastiškas. Lėktuvo pilotas nustebo sužinojęs, kad man lėktuvai ir jų valdymas ne naujiena”, - savo skrydį danguje prisiminė vyras.

Žibuoklė pavergė širdį

Kaip atsitiko, kad Rusijoje gimęs ir augęs Nikolajus jau bemaž keturiasdešimt metų gyvena ir dirba Lietuvoje? “Čia kaip toje pasakoje: buvau jaunas ir gražus. (Juokiasi.) Kartą sutikau lietuvaitę Žibuoklę ir tapau sėsliu žmogumi, vilniečiu”, - bemaž taisyklinga lietuvių kalba su nedideliu akcentu pasakoja vyras. Nikolajus susituokė dar tais sovietiniais laikais bažnyčioje su lietuvaite, susilaukė dviejų dukterų Ingos ir Viktorijos. Jų gimimo metrikuose buvo Žukovaičių pavardė. Vyresnioji jau padovanojo ir anūkėlę Agotą.