Dainininkas Ovidijus Vyšniauskas savo repertuare turi iki skausmo tikroviškai graudžią dainą „Gimę mes Lietuvoj“. Apie emigravusius lietuvius, kurie vis tiek turėtų sugrįžti kada nors į namus iš visų kraštų. O kartu ir pats pripažįsta, kad išguiti iš savo Tėvynės žmonės išties jau neturi kur grįžti. Jis pastebi, kad vien dienraštis „Respublika“ gina tai, kas kiekvienam lietuviui - brangiausi - namai, Lietuva.
- Aš vertinu „Respubliką“ jau vien todėl, kad ji skatina išsaugoti lietuvybę, moralines, materialines ir kitas tautines vertybes mūsų, o ne svetimšalių rankose.
Matant ir girdint tai, kas šiandien vyksta mūsų mylimoj šalelėj, man skauda, gelia viską, ką tik gali skaudėti. Aš kasdien regiu absoliutų nužmogėjimą - Lietuvos aplinka tiesiog dvelkia mankurtizmu, totaliu robotėjimu, visi virstame zombiais.
Man baisu žiūrėti į mūsų šalies valdžios vykdomą vidaus politiką, kuri kone kasdien vis tolyn atskiria lietuvius, didina atskirtį tarp gėrio ir blogio.
Doras žmogus prieš ką nors darydamas visada galvoja apie pasekmes, bet Lietuvoje to jau nebereikia. Kita pusė kasdien karštligiškai suka galvas, kaip laiku suspėti dar ką nors pavogti, apgauti, o po jų - nors ir tvanas.
Šiandien jau tarsi yra normalu, kad tas, kuris neapgauna, nepavagia, nenusuka, yra neprofesionalas. Tai - prastas robotas, vertas tik išnykimo.
Nelabai suvokiu, kodėl taip pasikeitė mūsų žmonių bendravimas, tarpusavio santykiai. Kartais pastebiu, kad jeigu laisvą laiką leidi pas vieną draugą, būtinai atsiras tokių, kurie ką nors bloga varys ant jo. O kiek tos Lietuvos iš viso beliko? Jau tiek šimtų tūkstančių mūsų išvažiavo, bet mes vis tiek dar kertamės tarpusavyje.
Gal tai lietuviams yra būdinga istoriškai? Juk ir kunigaikštukai senovėje tarpusavyje ne ką prasčiau kirsdavosi, brolis brolį badė. Paradoksalu, tačiau tik sovietmečiu kažkodėl mes išlikome vieningi. Matyt, per sunki buvo ta svetima letena, tuomet vienas kitą ir už rankos paimdavome. Kai ta letena atsitraukė, patys dideli pasidarėme, ėmėme taškytis tarp savų. Pamindami visus Dešimt Dievo įsakymų.
Jau seniai mokslas, profesoriai, aukščiausio lygio pasaulio kalbėtojai sako, kad viskas turėtų pigti. Bet Lietuvoje viskas tik brangsta, mums žadama, kad dar toliau brangs. O juk ne žemė gimtoji viską brangina, tik žmonių godumas. Tas, kuris šiandien turi labai daug, nori dar daugiau. Jis dar povandeninio viešbučio turbūt nepasistatė.
„Respublika“ apie tuos skaudulius praneša, kelia tas bėdas į viršų. O jeigu nerašytų, visi iki vieno su tuo valstybės nuopuoliu susitaikytume. Juk jau nedaug trūksta - žurnaluose matau vien pižonizmo himnus, verslininkėlius prie naujo namo, naujos mašinos, naujos moters. Ar Lietuvai yra svarbiausias šis grynas šlamštas? Ne, bet jis jau beveik užvaldė visas mūsų smegenis.
Kas dedasi televizijoje? Ne laidos, o reitingai. Televizoriai rodo ne tai, ko reikėtų žmogui, o kas duoda pinigus. Internetas turėtų būti leistinas tik tam, kas turi tvirtas šaknis. Kitiems, ypač vaikams, tai tėra smegenų pumpavimas tuščia informacija, rožinių iliuzijų kalimas į galvas.
Lietuvos žmonės šiandien labiausiai bijo rytdienos, kur nėra jokio saugumo jausmo, ramaus gyvenimo garantijos. Bet tam žmogui, kuris bijo prarasti ir tai, ką dar turi, valdžia kasdien į galvas kala, kad bus dar blogiau, labiau teks susiveržti diržus. Ar galima normaliai jaustis tokioje aplinkoje? Nemanau, todėl ir yra tiek depresijų, savižudybių. Nors daugelis ir taip netvirtai stovi ant pusiau pakirstų kojų, tauta jau naikinama atvirai.
Nesusitaikiusieji su baime dėl rytojaus Lietuvoje, deja, išvažiuoja. Bet iki šiol dar nesutikau nė vieno emigranto, kuris ten, kažkur, tikrai jaustųsi laimingas. Net ir turintis neblogą, švarų darbą, tikras socialines garantijas, svetimos valstybės įvertinimą, žvalgosi į tą Lietuvėlę. Su skausmu žiūri ir žino, kad sugrįžti negali. Nes jų čia nelaukia. Nebent tik lenktynės: kuris riebiau apvogs, apkvailins, sudegins kito gyvenimą.
Aš nesuvokiu, kaip galima pensininkui nukirsti tai, ką jis per savo sunkų gyvenimą užsidirbo. Kokios reikia būti sąžinės, jeigu nurėži nuo seno žmogaus dalį pensijos, kurios ir taip pakako gal tik vaistams? Man greičiau pirštą nukirstų, nei leisčiau padaryti tokią niekšybę. Tie, kas sako, kad valstybėje nėra pensijoms pinigų, tegul savo aferas kiek pamažina, milijonierius mokesčiais apkrauna. Bet valdžia didelių bijo, o mažiukai, vos paeinantys senukai, daugiausia, ką gali, tai tik su plakatėliais prie Vyriausybės pastovėti.
Linkiu „Respublikai“ tęsti savo misiją - kariauti už tiesą. Jeigu ir šis laikraštis nebekariautų, apskritai nebebūtų kam Lietuvoje pasakyti, kas skauda.
