1 nuotr.Tik Lietuvai ir tik jos sąmoningiems piliečiams skirtas savaitraščio „Respublika“ specialus leidinys.
Ar kuris nors iš Europos Komisijos prezidento Žano Klodo Junkerio (Jean-Claude Juncker) pristatytų scenarijų gali būti priimtinas Lietuvai?
V.Radžvilas: išsigelbėjimo Europai ieškokime su Višegrado šalimis
Manyčiau, kad Lietuvai yra priimtina vienintelė alternatyvi galimybė - ją siūlo Vidurio Europos šalys. Tai nėra scenarijus ta prasme, kad negali būti nė kalbos apie skirtingų greičių Europos Sąjungą ar žaibišką voliuntaristinį vadinamosios federacijos įkūrimą. Kiekvienas iš šių vadinamųjų scenarijų reikštų greitą ES projekto pabaigą, nes bet kuriuo atveju sukiltų kai kurios šalys. Pamėginkime įsivaizduoti, kaip federalizacijos scenarijui pritartų, pavyzdžiui, Nyderlandai, kurie ką tik aiškiai parodė sparčiai atgimstančius tautinės savimonės ir nacionalinio saugumo jausmus.
Vidurio Europos šalių siūlomas variantas kviečia ieškoti visiškai naujo ES performatavimo idėjinio taško. Kitaip tariant, turi būti atsisakyta antikrikščioniškos, tautas ir valstybes siekiančios asimiliuoti liberalmarksistinės ideologijos. Šis kelias ne iš karto virstų apčiuopiamu projektu, tačiau jis galėtų greitai pasiūlyti gana praktiškų politinių sprendimų. Atsisakius minėtų ideologinių nuostatų, būtų laiko galvoti apie galimą politinės sąjungos modelį ir vykdyti politiką, leidžiančią spręsti tai, ką vadinčiau gyvybiniais prioritetiniais uždaviniais. Pavyzdžiui, multikultūralistinės ideologijos atsisakymas leistų įgyvendinti iki šiol dėl ideologinių, o ne techninių priežasčių neįgyvendintą dalyką - ES sienų kontrolę. Tai, kad šitokie dalykai yra realūs, rodo Vengrijos pavyzdys: šalis valingu veiksmu pasiekė to, kad joje pabėgėlių antplūdžio nėra.
Žinoma, pirmiausia tokius pokyčius įgyvendinti reikia intelektualiniu lygiu, t.y. pradėti ryžtingą kovą su minėta demagogija. Migrantų atveju akivaizdžiai žaidžiama vadinamojo izoliacionizmo ir uždarumo korta. Sąmoningai yra painiojami skirtingi dalykai. Jokia šalis negali būti uždara, ir tam tikra gyventojų migracija yra savaime suprantama. Tačiau visai kas kita yra tokio tipo migracija, kurios liudininkais tapome pastaraisiais metais. Migracija, kuri faktiškai yra tautų kraustymasis, negrįžtamai pakeičia ištisų šalių demografinį ir kultūrinį veidą. Juk šitokią demografinio ir kultūrinio šalių keitimo politiką vykdė ir Sovietų Sąjunga. Manyčiau, kad ypač šalys, turinčios sovietinio eksperimento patirties, turėtų vieningai ir darniai tai pasakyti dabartinei ES vadovybei, bet kol kas apie šiuos dalykus atvirai kalba tik Vengrija.
Apsaugojus ES nuo skubių pavojų būtų galima imtis ir kitų žingsnių. Pavyzdžiui, kol kas pastangos kurti vieningą europinę užsienio politiką yra juokingos, nes nėra konceptualiai susitarta net dėl tokių esminių klausimų kaip, pavyzdžiui, požiūris į Rusijos geopolitines ir karines ambicijas. Noriu pasakyti, kad pagrindinis ir svarbiausias darbas šiuo metu turi būti atliekamas intelektualinėje plotmėje. Ir mes, Europos senbuviai, dėl unikalios istorinės patirties galėtume turėti esminį pranašumą ir lemti daugelio diskusijų baigtį. Tačiau ar išdrįsime tai padaryti, yra atviras klausimas.
Rimtai galvojant apie Lietuvos ateitį, reikia aiškiai įvardyti, kad būtent sovietinis palikimas gali mus pražudyti. Kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, politinis elitas iš esmės liko sudarytas iš tų pačių žmonių, kurie anksčiau buvo lojalūs Sovietų Sąjungai ir nemąstė tautos bei valstybės interesų kategorijomis. Liūdnai pagarsėjęs taip ir nepriimtos Konstitucijos Europai ratifikavimas jos net neskaičius Lietuvos Seime rodo tai, kad iš esmės dabartinių politikų ir tragiškai pasibaigusio 1940 metų Liaudies Seimo narių mentalitetas nesiskiria. Tą pačią problemą turime ir intelektualinėje erdvėje.
Laikas prabilti apie tai, kad mes beveik neturime naujiems iššūkiams atliepiančios politinės minties. Politikos mokslas Lietuvoje susiformavo ideologizuotų disciplinų - mokslinio komunizmo ir kompartijos istorijos - kadrų pagrindu. Šie žmonės iki paskutinės akimirkos nemąstė kritiškai ir iš esmės iš inercijos aptarnavo sovietinį režimą. Kritiškai nepermąstę savo praeities, jie neišsiugdė įpročio kitaip suprasti pasaulį ir pirmiausia jį matyti iš Lietuvos perspektyvos ir, dar blogiau, senuosius savo įpročius ir inerciją perdavė jaunesniajai politikos tyrinėtojų kartai.
Dėl to šiandien turime situaciją, kai Lietuvai gresiančių iššūkių akivaizdoje yra mechaniškai kartojamos iš Vakarų perimtos ideologinės klišės apie autoritarinio nacionalizmo ir populizmo grėsmes, falsifikuojami net paprasčiausi empiriniai faktai. Pavyzdžiui, ką reiškia terminas radikali dešinė, taikomas Gerto Vilderso (Geert Wilders) laisvės partijai Nyderlanduose, partijai „Alternatyva Vokietijai“ ar Marin Le Pen (Marine Le Pen) vadovaujamam Nacionaliniam frontui Prancūzijoje? Susipažinus su šių partijų programomis, akivaizdu, kad tai yra paprasčiausios tautinės partijos, įžvelgiančios tokias grėsmes, kokias mūsų visuomenė matė sovietmečio pabaigoje. Grėsmės, kad jų šalys praras kultūrinį tapatumą, o galiausiai žlugs ir politiškai, yra realios.
Niekas Lietuvoje net nemėgina apmąstyti fakto, kad tuose pačiuose Nyderlanduose arba Austrijoje atsirado imigrantų politinės partijos, keliančios iki šiol neregėtus reikalavimus. Jos teigia, kad neprivalo integruotis naujose gyvenamose šalyse. Taigi, aiškiai pasakoma, kad imigrantai neprivalo mokytis kalbos, perimti kultūros ir jiems turi būti suteikta teisė laikytis savo gyvenimo būdo ir papročių, kiek tai viešumoje neprieštarauja šalies įstatymams. Žvelgiant politiškai, tai reiškia viena: šios partijos jau atvirai sako, kad tos šalys yra nebe šimtmečiais jose gyvenančių tautų nuosavybė. Nuolaida viešumoje nerodyti kai kurių savitumų su sąlyga įsivesti savą tvarką imigrantų bendruomenėse reiškia, kad kol dar netapo dauguma, jie sutinka išoriškai laikytis gyvenamų valstybių taisyklių. Faktiškai šis tariamas geranoriškumas yra laikina neapibrėžta nuolaida, kuri nustos galioti, kai šios bendrijos virs gyventojų dauguma. Visa tai rodo, kad yra pereita į visiškai naują politinės organizacijos lygmenį.
Būtent aptariamo pobūdžio situacija sukūrė tai, ką šiandien regime pas kaimynus latvius: nors nuo Latvijos nepriklausomybės atkūrimo praėjo beveik trys dešimtmečiai, vis dar regime egzistuojančią įtampą tarp jos latvių ir rusų bendruomenių. Šios įtampos šaltinis yra potekstėje slypintis klausimas - kieno šalis.
Parengta pagal dienraščio „Respublika“ specialų leidinį
„Redakcinės kolegijos tribūna“
