Slaptasis karas prieš Lietuvą

Dienraščio „15 min.“ publikaciją, skambiai pavadintą „Žodžio laisvė - korupcijos narve“, galima vertinti ir kitaip. Užsienio kapitalas, kompromituodamas jam dar nepriklausančią žiniasklaidą, siekia galutinai pasiskirstyti Lietuvos spaudos rinką.

Baigia pasiskirstyti Europą

Intencijos aiškios. Kas valdo informaciją, tas ir formuoja skaitytojų, žiūrovų nuomonę. Vakarų Europos ir Skandinavijos žiniasklaidos korporacijos jau kontroliuoja 85 proc. pokomunistinio bloko valstybių rinkos. Tik Rumunijoje, Bulgarijoje, Čekijoje, Lenkijoje dominuoja Vokietijos žiniasklaidos korporacijos, o Norvegijos „Schibsted“ ir Švedijos „Bonnier Group“ įsitvirtina Baltijos valstybėse.

Švedai, tik šiek tiek įkėlę koją į Lietuvą, baigia įsitvirtinti mūsų kaimynės Latvijos rinkoje. Čia kontroliuoja daugiau nei dešimtį regioninių laikraščių, septynis žurnalus ir didžiausią Latvijos dienraštį. Turi spaustuvę ir platinimo tarnybų tinklą.

Nuo švedų neatsilieka norvegai - jie šiais metais įsigijo antrą pagal dydį Latvijos interneto portalą.

Tikrieji savininkai - užmaskuoti

Lietuvoje norvegai jau įsitvirtino. Tiesa, skaitytojui šį įsitvirtinimą sunku pamatyti. Pirmiausiai tai pajunta lietuviško kapitalo žiniasklaidos leidėjai. Turtingi užsieniečiai imasi dempingo, dirbtinai sumažindami savo produkto kainas. Arba dalydami savo produktą nemokamai. Taip stengiamasi kuo greičiau prisivilioti skaitytojus. Be to, retas skaitytojas žino, kad lietuviškai parašytą laikraštį leidžia užsieniečiai. Tarkime, nemokamo dienraščio „15 min.“ metrikoje skelbiama, kad dienraščio leidėjas - UAB „15 minučių“. Tačiau faktiškai ši bendrovė priklauso žiniasklaidos koncernui „Schibsted“.

Norvegijos kompanija „Schibsted“ veikia 27 šalyse. Valdo dalį laikraščių Norvegijoje, Švedijoje, Estijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje ir Lietuvoje. Vien Estijoje šiai kompanijai priklauso didžiausias komercinis televizijos kanalas „Kanal 2“, didžiausias laikraštis „Postimees“ ir naujienų portalas „postimees.ee“. Lietuvoje „Shibsted ASA“ įsteigė bendroves „15 minučių“ ir UAB „15 min“. Pastaroji valdo internetinį portalą. Dar viena norvegams priklausanti bendrovė, „Žurnalų leidybos grupė“, leidžia Lietuvoje apie dešimtį žurnalų, įskaitant „Žmonės“ ir „Privatu“.

Vertybė - „žvaigždės“ užpakalis?

Tad lietuvio skaitytojo skonį jau formuoja užsienio kapitalas. Šia proga reikėtų prisiminti susisiekimo ministro Eligijaus Masiulio gegužės mėnesį ištartus žodžius: „Žiniasklaida - galingas instrumentas saviems tikslams pasiekti. O pavojingumo prasme nėra skirtumo, ar žiniasklaida, ar koks kitas verslas pereina į užsienio kapitalo rankas“.

Gal brukamos kokios nors ypatingos vakarietiškos vertybės, visomis progomis deklaruojamos? Toli gražu. Nebent vertybė - visomis progomis publikuojamos dainininkės Leidi Gagos nuotraukos ar „Privatu“ žurnaliuke demonstruojami „žvaigždžių“ apatiniai. Skaitytojai dar prisimena neva šeimai skirtą dienraštį „LT“, kurio kotrolinį akcijų paketą valdė koncernas „Schibsted“. Nors buvo reklamuojama, kad dienraštis bus skirtas visai šeimai, tas skaitalas veikiau priminė geltonąją, bulvarinę, spaudą. Lietuvių prie bulvaro nepripratinę ir patyrę finansinių nuostolių, norvegai po trejų metų tą „šeimos“ dienraštį patys uždarė. Teko atleisti apie 60 darbuotojų. Kai kurie žurnalistai visai darbo neteko, o dalis perėjo dirbti į kitus norvegų Lietuvoje leidžiamus žurnaliukus.

Gal užsieniečiai, skverbdamiesi į Lietuvos žiniasklaidos rinką, tikrai ketina išmokyti lietuvius kokių ypatingų vakarietiškų vertybių? Teisingos orientacijos? Tarkime, lietuviškai leisdami žurnalą „Cosmopolitan“? Tokių iliuzijų turėti neverta. Tartu universiteto Žiniasklaidos ir komunikacijos instituto profesorius Epas Laukas (Epp Lauk) publikacijoje, kurioje apžvelgiama, kaip keičiasi žurnalistika naujosiose Europos Sąjungos valstybėse, neslepia karčios patirties. Mat profesorius, paklausęs vieno užsieniečių valdomo koncerno vykdomojo direktoriaus, kokia koncerno misija Estijoje, sulaukė atsakymo: „Kokia misija? Mes darome pinigus!“

Viena konkurencijos formų - sukompromituoti?

Darant pinigus, tenka perimti vietos rinkas. Kartais net bandant sukompromituoti lietuviško kapitalo žiniasklaidą. Jei nepavyksta palaužti ekonomiškai, bandoma palaužti morališkai. Bendromis užsienio konkurentų pajėgomis. Suremiant pečius. Nieko keisto, kad dienraštyje „15 min.“ pasirodžiusi publikacija „Žodžio laisvė korupcijos narve“ tą pačią dieną pasirodė ir interneto portale „Delfi“. Šis portalas taip pat priklauso ne lietuviams. Yra valdomas Estijoje registruotos AS „Ekspress Grupp“. Šiai bendrovei priklauso „Delfi“ portalai Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje ir Ukrainoje.

Tačiau paanalizuokime „WikiLeaks“ atskleistą JAV ambasados darbuotojų slaptą ataskaitą. Kokiais šaltiniais šie JAV ambasados darbuotojai prieš 4 metus rėmėsi? Ar tikrai patikimais? Gal Lietuvos teismų nuosprendžiais, nuteisusiais lietuviško kapitalo žiniasklaidos priemones už reketą? Už turto prievartavimą ar šantažą? Gal Specialiųjų tyrimų tarnyba, pagavusia žurnalistą ar leidėją už rankos, kai ėmė kyšį? O gal remtasi Generalinės prokuratūros kaltinamosiomis išvadomis? Toli gražu. Vienas iš slaptosios ataskaitos šaltinių - Rytis Juozapavičius, tuo metu vadovavęs „Transparency International“ Lietuvos skyriui. O kas išlaiko šį skyrių? Irgi užsienis! Pavyzdžiui, 2005 metais 37,7 proc. pinigų skyriui paaukojo Atviros Lietuvos fondas, finansuojamas prieštaringai vertinamo multimilijonieriaus Džordžo Sorošo (George Soros). 7,7 proc pinigų skyrė JAV Vyriausybė, o 0,2 proc. pinigų - Norvegijos ambasada. „Transparency International“ Vilniaus skyrių vienais metais 18 458,40 lito sušelpė Atviros visuomenės institutas, 1993 metais įsteigtas to paties multimilijonieriaus Dž.Sorošo.

Tad kodėl lietuviškai net nesuprantantys, juolab neskaitantys užsieniečiai turėtų ginti ar propaguoti lietuviško kapitalo žiniasklaidą? Juolab nebijančią priešintis Lietuvai brukamoms svetimoms įtakoms? Tada tikrai geriau nacionalinę žiniasklaidą šmeižti. „WikiLeaks“ paviešintoje slaptoje JAV ambasados pažymoje nurodomi du šaltiniai - 13 metų ir 8 metus „Respublikoje“ dirbusios žurnalistės. Tiesa, tos pačios dienos vakare abiejų žurnalisčių pavardės jau buvo užtušuotos. Retorinis klausimas. Kodėl išsigando, jei kalbėjo tiesą? O gal išsigando todėl, kad pabūgo teisinės atsakomybės už šmeižtą? O gal iš viso su niekuo tokiomis temomis nekalbėjo?

JAV ambasados slaptoje pažymoje cituojama buvusi „Respublikos“ žurnalistė Kristina Kučinskaitė-Grudienė, išgirdusi apie pažymos turinį, labai nustebo: „Ne, „WikiLeaks“ neskaičiau. Mano žodžiai cituojami? Iš kur jie galėjo ištraukti tuos žodžius? Geeeras! Nieko nežinau. Ar kalbėjausi su kuo nors iš JAV ambasados? Ne. Na, faina! Patekau į tarptautinį tinklą. Ne, su niekuo nekalbėjau, neprisimenu, kad būčiau su kuo nors kalbėjusi. Aš mokykloje tik vokiečių kalbos mokiausi, angliškai iš viso sunkiai kalbu“.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"