Savo asmenine patirtimi pasidalijusi Loreta Zdanavičienė, kuri kelerius metus kovojo su leukemija, ryžosi papasakoti savo istoriją vildamasi pagelbėti sergantiems žmonėms ir tiems, kurie galbūt nesusimąsto, kad be ypatingų pastangų gali padėti kitam.
“Kai esi jauna, energinga, aktyvi 31-erių moteris, neseniai baigusi teisės studijas Vilniaus universitete ir laimingai ištekėjusi, visas gyvenimas - kaip jūra iki kelių. Tad kažkoks nereikšmingas skausmas širdies srityje didelio nerimo nekėlė, tiesiog erzino. Kreipiausi dėl jo į šeimos gydytoją ir... pirmą kartą gyvenime patekau į ligoninę. Diagnozė - lėtinė mieloleukemija (kraujo vėžys)... - prisiminė L.Zdanavičienė. - 7 metus kasdiene rutina tapo saujos tablečių ir injekcijos. Kad ir kaip keistai skambėtų, tai suteikė savotiško stabilumo jausmą, pavykdavo net užsimiršti. Tačiau organizmas priprato prie vaistų, tad jų poveikis ėmė silpti, jaučiausi vis prasčiau: buvo silpna, pykino, kraujavo dantenos, kibo infekcijos. Vėliau slinko plaukai (laikui bėgant nuplikau), nuolatos jaučiausi pavargusi, krito svoris. Žinoma, tai pamatė aplinkiniai - artimieji, draugai, kolegos. Ir nors artimiesiems psichologiškai buvo dar sunkiau nei man, iki šiol negaliu atsistebėti jų stiprybe ir sugebėjimu palaikyti, apnikus abejonėms, pasiryžimu ne vien patarti, bet ir kartu nešti naštą, kartu nerimauti ir tikėti, kad viskas bus gerai.”
Gydytojai pasiūlė pamąstyti apie kaulų čiulpų transplantaciją, kuri suteiktų galimybę išgyventi. Tačiau greitai paaiškėjo, kad nei mama, nei sesuo jos donorėmis tapti negali, nes jų kaulų čiulpai netiko. Prasidėjo negiminingo donoro paieškos, moteris tikėjosi rasti žmogų, kuris bus užsiregistravęs kaulų čiulpų donorų registre ir jo kaulų čiulpų žymenys atitiks josios. O tai yra labai daug...
Žinią apie atsiradusį donorą ji prisimena taip, lyg tai būtų įvykę šiandien. Gydantis daktaras informavo apie surastą donorą iš Vokietijos. Tai buvo jaudinanti, o kartu ir bauginanti žinia, nes apsisprendimas kaulų čiulpų trasplantacijai, kai tebesi gyvybingas ir žinai apie galimas mirtinas pasekmes, buvo nelengvas.
“Dabar, kai praėjo jau 4-eri metai po transplantacijos, jeigu tektų dar kartą daryti sprendimą - nedvejodama ryžčiausi, nes tokia galimybė yra viena iš nedaugelio. Juk daugybė ligonių metų metus laukia to vienintelio, tinkamo jam donoro ir galbūt užgęsta, taip jo ir nesulaukę, - pasakojo L.Zdanavičienė. - Nuo 2006 metų kiekviena rugpjūčio 29-oji (ši diena buvo kaulų čiulpų transplantacijos diena) yra mano antrasis gimtadienis, kurį man suteikė “Nepažįstamoji iš Vokietijos”. Esu dėkinga jai už nesavanaudiškumą, neabejingumą ir tam tikrą pasiaukojimą, suteikusį man galimybę gyventi. Po transplantacijos gyvenimas įgavo tikrumo: išmokau stabtelėti ir pamąstyti, pabūti vienumoje, pasidžiaugti mažmožiais, labiau ėmiau vertinti gerus santykius su artimaisiais, draugais. Tiesiog išmokau džiaugtis šia diena ir vertinti tai.”
Tikriausiai jei paklaustume kiekvieno žmogaus, ar jis norėtų, kad jo gyvenimas būtų prasmingas, daugelis atsakytų - taip. Tačiau tik nedaugelis sužino, kad tą pasiekti yra labai paprasta. Žmonėms, kurie susiduria su ligoniais, neiškyla klausimas dėl pasirinkimo - būti donorais ar ne. Kiekvienas savo apsisprendimu tapti donoru gali išgelbėti gyvybę kitam. Nepamirškime, kad visi mes žmonės, ir niekas iš mūsų nėra apsaugotas nuo bet kokios ligos. Būkime supratingi, dėmesingi ir neabejingi kitų skausmui.
Daugiau apie kaulų čiulpų donorystę galite sužinoti interneto adresu http://www.bukgeras.lt.
Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"
