Didžioji medicinos liga - blaškymasis

Prasidėjus metams, vienoje valstybinėje įstaigoje pamačiau skelbimą, raginantį darbuotojus susitvarkyti asmens medicininę kortelę. Prisiminiau, kad ir man bene prieš porą metų teko rūpintis sveikatos pasu.

Galvoji: nesi nei lakūnas, nei autobuso vairuotojas, kurio rankose daugelio žmonių gyvybė. Nesi nei kulinaras, nei konditeris, kurio nevalyvumas galėtų susargdinti žmones. Tad kam ir kokį pavojų gali sukelti, dienų dienas sėdėdamas prie kompiuterio. Bet dėl šventos ramybės susitaikai su tuo, kad teks paaukoti porą valandų.

Prie šeimos gydytojo durų turėsi palūkuriuoti kartu su krenkščiančiais ir kosinčiais pacientais. Sulaukęs savo eilės išgirsi „kuo skundžiatės“. Jeigu niekuo, gydytoja patikrins kraujospūdį, plaktukėliu pastuksens į kelį, pervers tavo ligos istoriją ir į knygelę įrašys „dirbti gali“. Ir dar primins, kad išeinant teks susimokėti. Nedaug. Sesutė pasakys, kiek.

Pasidomėjęs internete, kiek kainuoja tokia paslauga, ne vienas susierzins „nemokamos“ medicinos įkainiais. Asmens medicinos knygelės pildymas, kaip skelbiama, tetrunka 20-30 minučių, o už tai mažesniuose miestuose teks susimokėti iki 10, Vilniuje - net iki 17 eurų.

Medicinos pažymos reikia kad ir kur dirbtum, kad ir kas būtum. Tad, jeigu šalyje dar likę bent 1,5 milijono darbuotojų, o kiekvienas sąžiningai nueitų pas savo šeimos gydytoją, jie kaip bitutės suneštų kokių 15 milijonų. Galima tik retoriškai klausti, ar tai ne parama skurstančiai sveikatos apsaugai, nors koks valdininkas iš SAM, aišku, pasakys, kad tai valstybės rūpinimasis piliečio sveikata. Tik kiek iš to naudos? Kažin ar valstybė daugiau laimi, ar daugiau praranda per tokius pasivaikščiojimus pas gydytojus darbo metu.

Toje „tvarkoje“ yra įvairių kuriozų. Štai vienas. Tarkime, jūs neseniai perėjote gydytojų komisiją vairuotojo pažymėjimui gauti. Žinome, kad vairuotojus gan priekabiai perkrato įvairių sričių specialistai. Bet, jeigu nuo tokio patikrinimo praėjo daugiau nei du mėnesiai, tas pažymėjimas nebegalios. Eikite pas šeimos gydytoją ir vėl susimokėkite.

Kaip iš mūsų gyvenimo guiti tokius biurokratiškus reikalavimus, kiek dar jų yra pagimdžiusi mūsų sveikatos apsaugos sistema ir kaip jų atsikratyti, „Respublika“ bandė pasiaiškinti su visą gyvenimą epidemiologo darbą dirbusiu gydytoju Alfonsu Žobaku. Pasak jo, tokie tikrinimai suprantami, kai žmonės dirba rizikingą darbą ar sveikatai kenksmingomis sąlygomis. Nepadaryti kraujo tyrimo, jeigu žmogus dirba, pavyzdžiui, „Lietkabelyje“ su lakų skiedikliais, būtų nuodėmė. O jeigu tam skiriamas pusvalandis, tai per jį gydytojas tegali įvertinti, ar reikalinga pacientui specialisto konsultacija. Pašnekovas abejoja, ar tokios pažymos išties reikalingos, pavyzdžiui, IT specialistams. Ką gali padėti apsilankymas pas šeimos gydytoją, jeigu jų profesinė liga - riešo tarpkaulinių ertmelių sąnarių uždegimas. Arba gali pervargti akys dėl per ilgos koncentracijos. Bet pervargimas išnyks, jeigu gerai išsimiegosite.

- Tų pinigų būtų negaila, jeigu ta sistema veiktų kaip laikrodis, - sako epidemiologas. - Bet ji nėra sustyguota. Visa bėda, mes šiandien nebeturime, ką turi amerikiečiai - „occupational medicine“, kaip pas mus sakydavo, darbo medicina. Sovietiniais laikais ji buvo, bet paviršutiniška. Ten yra tikrai profesionalūs gydytojai, kurie išmano apie dešimtis profesijų. Jam tik pasakyk, kur dirbi, jis turi galvoje visas chemines medžiagas, visus galimus poveikius ir jis iš karto ieško, ar esi paveiktas, ar dar ne. Pas mus tokia sistema sugriuvo, o tokios kaip Prancūzijoje ar JAV niekas nesukūrė.

- Užtat pas mus sukūrė sveikatos biurus, kurie organizuoja visokias bėgimo aplink mokyklas akcijas, leidžia lankstinukus, sveria kuprines...

- Sveikatos biurai, ar jie yra, ar jų nėra, yra lygiai tas pats. Vienintelis dalykas, kad prie jų egzistuoja vaikų įstaigų personalas. Tai vienintelis realus dalykas, kurio nebuvo kam priskirti. Jeigu mano nuomonės kas klausytų, prie savivaldybės sveikatos skyriaus pakaktų vieno pediatro, kuris ir valdytų visą tą sistemą. Juk koks skirtumas, kas algą išmoka - ar kokia įstaiga, ar savivaldybė.

- O iš tiesų, ką turėtų veikti sveikatos biurai?

- Ką daro sveikatos biuras, pavyzdžiui, Olandijoje? Daugybę darbų. Visus skiepijimus organizuoja. Ten biuro žmonės dirba viršvalandžius, eina į namus, pas slaugomus žmones, kaip mūsų „Raudonasis Kryžius“, „Caritas“. Sveikatos biuro funkcija - analizuoti sergamumo priežastis, patį sergamumą. O kas gali analizuoti, jeigu ten nėra buvusių praktikų, turinčių aukštąjį išsilavinimą. Aš olandų paskaitų klausiau, paskui pats domėjausi. Pas mus nė vieno tų darbų, išskyrus populiarinimą, biurai nedirba. Pas mus neina į asocialias šeimas, neina aiškinti, kaip mokyti vaikus asmens higienos.

- Kodėl mūsų medicina nuo tokių prielipų niekaip nepagyja?

- Todėl, kad ateina ministrai, bando spręsti problemas, bet kiekvienas savaip. Jie daro tai, ką žino, nes patys ateina iš konkrečios sferos, kurioje jie dirbo arba su ja susidūrė jų šeimų nariai, galbūt draugai. Jeigu pažiūrėsime chronologiškai, tie ministrai, kurie padirbo bent vieną kadenciją, visi turėjo savo kryptis. Kai kada jiems įtaką darė partiniai veiksniai. Nes partinė politika nori nenori atsispindi ministro praktikoje.

- Nieko nuostabaus, politikai visuomet viską geriau žino už specialistus. O ar naujo sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos veikloje matote kokių ženklų, kurie rodytų, kad kažkas iš esmės gali keistis?

- Jis kažką bando daryti, bet nelabai žino, kaip. Reikia suprasti, kad rytoj niekas nebus padaryta. Realiai kai ką padaryti galima po poros metų, kai ką galbūt baigiantis kadencijai, bet tikrų rezultatų galima sulaukti tik po 12-15 metų.

- O kokie tie „tikri rezultatai“?

- Imkime alkoholizmą, imkime vaistus, imkime paslaugų prieinamumą. Nė vienos šitų problemų greičiau nei per 6-8 metus, o prieinamumo be 12-15 metų neišspręsime.

- Pacientai mėnesiais negali patekti pas specialistus, nes esą jų trūksta, mat visi išsivažinėję. O kai susimoki, specialistas atsiranda. Kur šuo pakastas?

- Tai yra sistema, perskelta per pusę. Nei valstybinė, nei privati. Kada tos sistemos dubliuojasi, taip ir yra. Viena nepajėgia, tai kita kiša savo galimybę. O galimybės turėtų būti vienodos. Paciento požiūriu, tai jau socialiai neteisinga. Kažkas iš mūsiškių yra pasakęs: štai ir Anglijoje pas kardiologą reikia laukti penkias savaites. Aš ne kartą buvau nuvažiavęs pas brolį į Kanadą. Taigi kol šita pusiau sistema buvo ten, dėl sąnarių, klausos, regos ar pas pulmonologą vaikščioti tekdavo iki 5 savaičių. Kai municipalitetas pastatė pastatą, į jį buvo liepta susikraustyti visiems gydytojams. Ten visi yra privatūs, municipalinės yra tik priemokos socialiai remtiniems. Viskas yra viename pastate ir viską tu gali pasidaryti čia pat. Iš vieno pas kitą specialistą gali patekti per keliolika minučių, viskas kompiuterizuota ir pas visus atsiranda laisvų vietų. O kai viskas vienoje vietoje, nors pacientai ir nedrausmingi, tai jos užkaišomos. Pas mus, atrodo, esant ministrei R.Šalaševičiūtei buvo kilęs triukšmas, kad ar tik ne dvidešimt procentų užsiregistravusiųjų pas konsultantus neateina, o jų vietos neužkaišomos.

- Norite pasakyti, kad po 12-15 metų ir mūsų pacientai gali sulaukti tokios gražios ateities?

- Svarbiausia, kad ministras žinotų, kaip reikia ir galima daryti. Bet žinant prezidentės D.Grybauskaitės norus dėl tų kadencijų... Tai yra nesusipratimas. Atėjęs žmogus per dvejus trejus metus gali vieną kitą smulkmeną padaryti, bet esmės pakeisti negali. Jeigu žmogus užsibrėžė tikslą, jeigu jis žino, kaip tą padaryti iki galo, tai ir kadenciją jam užbrėžk, o paskui pareikalauk. Bet jeigu kapitalinių pakeitimų tu nori per 4-5 metus, tai paprasčiausiai neįmanoma.

- Tarkime, kad prieinamumo problemą jau išsprendėme. O ar matote būdų atpiginti vaistus?

- Su šiuo reikalu aš pirmą kartą susidūriau penktaisiais nepriklausomybės metais nuvažiavęs į Slovėniją. Ten prireikė vaistų, tai užėjau į vaistinę ir dėl įdomumo užsirašiau vienos firmos medikamentų kainas. Parvažiavęs namo perskaičiavau kainas iš dolerių į litus ir vaistinėje sulyginau: tos pačios firmos tie patys vaistai skiriasi nuo 1,7 iki 6,6 karto! Tai pasakykite, negi gali du, tris ar penkis kartus skirtis kaina dėl to, kad transportuoti reikia?

- „Specialistai“ tokiais atvejais sako, kad mūsų rinka per maža.

- Sutinku. Bet tai tik vienetinis pavyzdys, ir aš nežinau, kiek dar yra tokių, kaip sako žemaičiai, monų. Jeigu vaistas pagamintas Liublianoje, tai ar jis važiuoja į Lietuvą? Ne, jis važiuoja į Austriją, kur didmenininkas užsideda savo 20 proc. antkainį. Po to važiuoja į Lenkiją, ir tada į Lietuvą. Jeigu aš vešiu tiesiai, tai aš nuo pradinės kainos pasiimsiu 20 procentų. O jeigu imsiu iš antro trečio didmenininko, tai mano tie 20 proc. bus daug didesni. Taip, žiūrėk, jau ir 100 procentų susidaro. Ir nebus kitaip, kol neatsiras konkurentas, kuris vežtų tiesiai iš gamintojo. Tas konkurentas gali būti tik valstybė. Todėl reikia ne valstybinių vaistinių, o valstybinio didmenininko tiekėjo.

- Ar vienas ministras, net geriausių norų vedamas, pajėgus tai padaryti? Juk tai ištisa sistema, o norint ją sulaužyti, reikia išvyti užsisėdėjusius...

- Bent trečdalis toje sistemoje dirbančių yra stabdys. Jie sako: „taip nedaroma“, „taip negalima“, „taip neverta“ ir t.t. Kalbama taip, kad viskas liktų tose pačiose vėžėse. Nes jam yra lengviau. Jis atliko tas savo funkcijėles, šventą algą gavo ir ramus. O norint pakeisti ką nors, neužteks šitiek dirbti.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika"