Medikams bus leista negaivinti paciento

Nė vieno atsisakiusio

Dabar galiojantis įstatymas įpareigoja gaivinti visus pacientus, nebent yra neabejotini mirties požymiai, kyla grėsmė gaivinančiajam arba pacientas įstatymų tvarka yra pareiškęs nesutikimą, kad būtų gaivinamas. Pažymėtina, jog per 20 m. nebuvo nė vieno užregistruoto atvejo, kad žmogus būtų išreiškęs tokį pageidavimą.

Seimo Sveikatos reikalų komitetas šią savaitę bendru sutarimu pritarė komiteto pirmininkės Astos Kubilienės patobulintai sąvokai, kas yra „beviltiškas gaivinimas“: „gaivinimas paciento, kurio ligos etiopatogenetiniai gydymo būdai neegzistuoja arba yra išnaudoti ir yra objektyvių gyvybines funkcijas užtikrinančių vienos ar kelių organų sistemų negrįžtamo pažeidimo požymių, dėl kurių nėra mediciniškai pagrįstos tikimybės pagerinti arba atkurti paciento gyvybiškai svarbias organizmo funkcijas, kurios buvo iki kritinės būklės atsiradimo“.

Projekte taip pat įtvirtinama, kad nutraukti beviltišką gaivinimą galima tiek paties paciento pareiškimu, pritarus gydytojų konsiliumui, tiek gydytojų konsiliumo sprendimu, tačiau tik esant paciento arba jo atstovo pagal įstatymą rašytiniam pritarimui.

Kalbama apie beviltiškus atvejus

- Kodėl atsirado toks projektas? - „Vakaro žinios“ teiravosi Astos KUBILIENĖS, turinčios gydytojos nefrologės kvalifikaciją.

- Jei teko kada nors slaugyti mirštantį giminaitį, ypač nuo onkologinės ligos ir turintį daug metų, turbūt suprantate, ką tai reiškia. Kai net morfijus skausmo nenumuša.

Aš pati palaidojau mamą. Fizinė ir psichologinė kančia matyti žmogų, kurį bandoma atgaivinti, traiškant krūtinės ląstą, kai jis ir taip neturi jokių galimybių išgyventi ir tik patiria kančias.

Tik noriu akcentuoti, jog tai nėra gydymo sustabdymas. Jokiu būdu. Siūlome tik gaivinimo nedarymą.

O kas yra gydymas? Tai ir nuskausminimas, ir elektrolitų palaikymas, ir t.t. Visa tai būtų tęsiama, tai nebūtų eutanazija. Kalbama tik apie nutraukimą veiksmų, tokių, kaip išorinis širdies masažas, įpūtimai į burną ir pan. Ir tik tam tikrais neišvengiamais atvejais.

- Reikėtų ligonio artimųjų sutikimo. O kas būtų, jei, pavyzdžiui, sūnus sutinka, kad gaivinimas nebebūtų taikomas, o dukra - ne?

- Paprastai ligonis įrašo, kokiam artimajam teikti informaciją, t.y., kas yra įgaliotas atstovas. Na, o jei nespėtų įrašyti... Paprastai artimieji susitaria. Na, o jei nesusitartų, tada gaivintų. Tačiau jūsų nusakytos situacijos gyvenime nelabai realios. Kas gi matydamas mirštantį ir kenčiantį mylimą žmogų norės dar jam pratęsti kančias?

- Jūs formuluojate, kad gaivinti nereikia, kai nėra mediciniškai pagrįstos tikimybės atstatyti gyvybiškai svarbias funkcijas. O gal yra tokių optimistų, kurie tikisi, kad medicina sparčiai žengs į priekį ir po metų, jei artimasis tiek išgyvens, tokia tikimybė atsiras?

- Čia ne apie tokius atvejus kalbame. Jei gydytojai mato, kad žmogus dar gali metus išgyventi, aišku, jis bus gaivinamas. Mes kalbame apie išeinantį žmogų. Įsivaizduokite onkologinę ligą, kai nebėra pusės skrandžio, žarnynas apimtas onkologinio susirgimo, metastazės kepenyse ir t.t. Kai akivaizdu, jog mirtis yra valandų ar dienų klausimas.

Pavyzdžiui, yra tam tikros ligos, kai trūksta trombocitų. Žmogui trombocitų supili, o po 6-9 dienų jų ir vėl nėra. Nėra taip, kad įpylei - gyvena. Būklė vis blogėja, atsiranda kraujavimas, pakraujuoja į smegenis, ištinka insultas, suparalyžiuoja kurią nors kūno dalį ir t.t. Tačiau toks žmogus vis tiek gydomas, nes gyvybės atimti negalima, jis turi natūraliai išeiti pats.

Man nepatinka, kai kas nors galvoja, kad gydytojai tik ir tetrokšta nutraukti gydymą ar net suleisti kažkokius vaistus, kad ligonio neliktų. Gydytojai 12 metų mokosi tam, kad gydytų.

- Konsiliumas spręstų, ar taikyti gaivinimo veiksmus. O jei gydytojų nuomonės nesutampa?

- Konsiliumą paprastai sudaro trys žmonės ir sprendimas būna priimamas bendru sutarimu. Jei yra kažkokios abejonės, tai savaime aišku, kad ir sprendimas bus atitinkamas.

- Ligonio atstovo sutikimas būtų būtinas tam, kad paskui gydytojai išvengtų teisinių nesusipratimų?

- Taip, iš tikrųjų sudėjome kuo daugiau saugiklių. Yra specifinių medicininių dalykų, dėl kurių visuomenei gali kilti nesupratimo. Nes dažnai girdime, kad medikai tik ir laukia galimybės atsikratyti sunkių ligonių.

Gydytojų neklausė

Kauno klinikų generalinis direktorius prof. habil. dr. Renaldas Jurkevičius, „Vakaro žinių“ paklaustas, kaip vertina Seimo komiteto sprendimą, sakė, kad ligoninė tik iš spaudos žino apie projektą.

„Kauno klinikos, kaip institucija, savo pozicijos net nėra suformavę, komitetas jos net ir neprašė. Yra visokių praktikų pasaulyje dėl negaivinimo. Tačiau universiteto ligoninė poziciją tokiais jautriais klausimais pateikia tik stipriai išdiskutavusi. Nesiremiama jausmais ar kokio vieno gydytojo potyriais“, - sakė R.Jurkevičius.

Situaciją komentuoja  Kunigas, gydytojas  Prof. Andrius NARBEKOVAS:

Kalbant apie kritinės būklės žmogaus negaivinimo klausimą pirmiausiai mintyje reikia turėti, kad mes kalbame apie ligonius, kurie yra vadinami terminaliniais ligoniais. Terminaliniai ligoniai - žmonės, kurie serga kokia nors nepagydoma liga ir mediciniškai prognozuojant jie gali išgyventi ne daugiau nei šešis mėnesius. Dar kitaip jie vadinami mirštančiais ligoniais, nes vis tiek per šešis mėnesius mirs dėl vienokios ar kitokios komplikacijos.

Tad kalbant apie šiuos ligonius vienas dalykas yra bendras: jei pats ligonis atsisako kokio nors gydymo ar kokios nors priemonės, niekas jam taikyti to negali. Ir to negalima vadinti eutanazija ar panašiai.

Tačiau kartais nutinka taip, kad tokie žmonės savo valios išreikšti negali. Tada turi spręsti artimieji ir gydytojai. Tad kai terminaliniams ligoniams teikiamos visos efektyvios priemonės, kurios nesukelia sunkumų - jas taikyti reikia. Tačiau jei ligonį ištinka klinikinė mirtis, jo gaivinimas jau kelia etines problemas. Juk tada tam žmogui tai nebėra pagalba. Tai yra mirimo proceso prailginimas, apsunkinimas ir panašiai.

Todėl tokiems žmonėms netaikant gaivinimo iš etinės pusės nebūtų moralinės problemos. Tai tebūtų leidimas numirti dėl tam tikrų ligos sukeltų komplikacijų.

Tuo metu eutanazijos atveju žmogus numirtų ne dėl savo būsenos, o todėl, kad jam nebūtų duodama kažkas, kas galėtų palaikyti galimybę, kas leistų išgyventi ilgiau, bet tai sąmoningai nedaroma, jog žmogus greičiau numirtų. Šitame kontekste eutanazijos šalininkai dažniausiai yra nusitaikę ne į terminalinius ligonius, kurie vis tiek per šešis mėnesius numiršta, o į tuos, kurių gyvenimai, eutanazijos šalininkų nuomone, ateityje vis tiek bus netinkami ir būtų gerai, kad mirtų, o ne gyventų.