Profesorius J.Gradauskas: Šį tą šiame gyvenime nuveikiau

Penktadienį į Vilniaus universiteto Vaikų ligoninę medikų bendruomenė rinkosi pasveikinti biomedicinos mokslų daktaro, vieno iš vaikų chirurgijos Lietuvoje pradininkų prof. Jono Gradausko, vasario 5-ąją sulaukusio garbingo 90 metų jubiliejaus.

Respublikinio vaikų chirurgijos centro steigėjas bei ilgametis jo vadovas, pirmasis vaikų chirurgijos dėstytojas Vilniaus universitete, Lietuvos vaikų chirurgų draugijos pirmininkas, chirurgų ir pediatrų atestacinių komisijų narys, sukūręs ne vieną naują metodą operuoti pilvo ertmės ir krūtinės ląstos organus, parašęs pirmąjį lietuvių kalba vadovėlį „Vaikų chirurgija“, už kurį jam ir buvo suteiktas profesoriaus vardas, - šiuos ir kitus nuopelnus vardijo buvę profesoriaus mokiniai ir jo darbo tęsėjai.

2008 m. J.Gradauskas dienraščio „Respublika“ kasmet organizuojamuose „Respublikos nacionalinių vertybių rinkimuose“ tapo nominacijos „Žmogus amžininkas“ laureatu.

Vis dar guvus, pats savimi puikiai sugebantis pasirūpinti medikas jau beveik dešimtmetį yra tiesiog pensininkas. „Jaučiuosi laisvas žmogus: gyvenu vienas, pats sau susigalvoju darbų, niekam ant sprando nesėdžiu. Galvosūkius sprendžiu, vasarą į Labanoro girią nuvažiuoju - turiu ten mažą mažą nameliuką. Taip ir slenka mano dienos“, - „Respublikai“ sakė J.Gradauskas.

Chirurgija - radikalu ir efektinga

Senolis pasakojo Antano Smetonos vardo gimnaziją baigęs 1940 m. Jam einant pasiimti atestato, į Lietuvą įžengė rusų kariuomenė ir smarkiai sujaukė visą gyvenimą. Vis dėlto J.Gradausko tėvai ragino jį mokytis toliau.
Tais laikais jis žinojo tris profesijas - kunigo, inžinieriaus ir daktaro. Pirmosios dvi jaunuolio neviliojo, todėl nusprendė studijuoti mediciną - įstojo į Kauno valstybinį universitetą.

„Bestudijuodamas užsinorėjau būti chirurgu, nes tai radikalu, efektinga. Trindavausi operacinėse, jau besimokydamas trečiame kurse asistuodavau operacijų metu, o kai išlaikiau paskutinį valstybinį egzaminą, prof. Jaržemskas paklausė, ar noriu būti chirurgu, ir liepė rašyti pareiškimą. Tad dar net negavęs diplomo jau buvau priimtas į darbą. Taip ir susiejau savo gyvenimą su chirurgija. Ir nesigailiu“, - prisimena profesorius.

40 pačių produktyviausių jo darbo metų susiję būtent su vaikų chirurgija - todėl jis iki šiol ir vadinamas Lietuvos vaikų chirurgijos tėvu.

„Kai Antakalnio klinikose atsidarė Vaikų chirurgijos skyrius, aš dirbau poliklinikoje, o kaip chirurgas turėjau tik antraeiles pareigas. Kadangi vaikų chirurgija man buvo ypač įdomi, aš ir pasiprašiau ten dirbti“, - pasakoja medikas. Taip prasidėjo jo, kaip vaikų chirurgo, karjera - dirbo Vilniaus klinikinės ligoninės Vaikų chirurgijos skyriaus gydytoju ordinatoriumi, vėliau vedėju, Vilniaus universiteto Vaikų ligų katedros asistentu, galiausiai - Respublikinio vaikų chirurgijos centro vadovu.

Vaikai ir suaugusieji - skirtingi

Vaikų ir suaugusiųjų chirurgija, pasak J.Gradausko, labai smarkiai skiriasi. Vaikai nėra tiksli suaugusio žmogaus kopija, jų organizmas nėra subrendęs, vaikų chirurgijoje maždaug trečdalis operacijų atliekama dėl visokių įgimtų anomalijų, kurių anksčiau niekas negydydavo ir dėl kurių vaikai mirdavo. Senieji chirurgai ilgai nenorėjo to pripažinti, vaikų chirurgija jiems buvo tarsi kampininkė.

Medikas iki šiol didžiuojasi sugebėjęs tuometei Sveikatos ministerijos vadovybei įrodyti, kad reikia įkurti vaikų chirurgijos kliniką.

J.Gradauskas ne kartą yra pasakojęs, kaip kadaise, užsukęs į Sveikatos apsaugos ministeriją, rado ten Motinos ir vaiko valdyboje tris gydytojas pediatres, sukančias galvas, ką daryti su 3 mln. rublių, kuriuos Vyriausybė iš tradicinės tuo metu lenininės talkos santaupų atidavė Motinos ir vaiko valdybai. Kadangi vienos nuomonės nebuvo, profesorius pasiūlė už tas lėšas pastatyti Vaikų chirurgijos centrą.

„Sveikatos ministras tuo metu buvo dr. Vytautas Antanas Kleiza. Aš jam sakau: ministre, juk jūs - chirurgas, jūsų žmona - pediatrė, tai per vidurį - vaikų chirurgija. O jis paklausė: gal tu pas mane ir į lovą dar per vidurį norėsi atsigulti? Sakau, kad ne, į lovą nenoriu, bet ligoninės reikia, - prisimena J.Gradauskas. - Iki šiol didžiuojuosi, kad Vaikų chirurgijos centras Santariškėse buvo mano iniciatyva“.

Iš pradžių darbuotis buvo sunku, prisimena profesorius. Gydytojams trūko kvalifikacijos, stažo, patirties, tačiau jie mokėsi, studijavo, konsultavosi su suaugusiųjų chirurgais, kvietėsi chirurgus iš užsienio, o vėliau patys ėmė rengti gydytojus Vilniaus universiteto Medicinos fakultete. Internatūroje ir rezidentūroje buvo parengta per šimtą vaikų chirurgų, vėliau jie pasklido po visą Lietuvą. Po kurio laiko vaikų chirurgijos centrai buvo pradėti kurti kituose didžiuosiuose miestuose.

J.Gradauskas „Respublikai“ teigė, jog, iškilus būtinybei, operuoti gal dar ir dabar galėtų, bet nenorėtų. „Tegu dabar tai daro kiti, jaunesni. Kiek aš galėjau, tiek aš jau prisidėjau. Tikiu, kad išeidamas kažką po savęs šiame gyvenime paliksiu“, - sakė senolis.