A.Juozaitis: Europa pralaimi sektoms

Sektos ir demografija

Visuomeniniai judėjimai prasideda sektose. Kai 1895 metais keli Rusijos inteligentėliai pasiskelbė įkuriantys „Kovos sąjungą darbininkų klasei išvaduoti“, jie nė sapnuoti nesapnavo, kad nepraeis nė 20 metų ir vienas iš jų, pravarde Leninas, gaus šansą apversti pasaulį. Vėliau tuo pačiu keliu į absoliučią politinę valdžią ėjo fašistai, naciai, frankistai - visi augo iš sektų. Visi be išimties. Ir - baisu ištarti! - net Kristaus valdžia prasidėjo mažutėje dvylikos mokinių sektoje.

Taip jau yra: nei gamtoje, nei visuomenėje niekas nestovi vietoje. O aktyvūs žmonės išmanūs - jie laiku puola į upes, kurios neša juos į jūras ir vandenynus. O tada jie sukelia stichines nelaimes.

Šiandien į mūsų butų duris dažnai pasibeldžia ne tik jehovistai, bet vis dažniau ir „naujojo žodžio“ apaštalai. Ne, ne visi jie keistuoliai. Jie dairosi ir laukia savo valandos. Laukia, kada mus apims neviltis ir mes patikėsime jų sektoms savo sielas ir paskutinius grašius. O tada laikykis, visuomene! Taigi, sektos maitinasi mūsų nevilties energija. Kai nevilties temperatūra išauga, keistuolių šansai pakyla lyg ant mielių.

Lietuvoje nevilties temperatūra jau labai aukšta. Ją nusako keli žodžiai: demografinis nykimas. Ir dar vienas žodis: jaunimas. Būtent jis vienintelis dar galėtų sustabdyti Tėvynės nykimą, tačiau jis - išduoda. Pasaulio saldumynas jį pasiglemžia, išsiveda svetur. Tyrimai sako, kad jau per 60 proc. abiturientų gatavi palikti Lietuvą, vos Lietuvos valstybė įduoda jiems į rankas brandos atestatus. Akivaizdu: Lietuva nupučiama nuo delno. O tas delnas - kasdien vis didesnė demografinė tuštuma, į kurią keliasi sektos ir svetimųjų masės.

Visos sektos įgauna jėgos demografinių pokyčių metu. Jos minta demografiniais pokyčiais. Kai joms pavyksta įgauti politinės valdžios, pokyčius jos ima vykdyti prievartos būdu. Sekta, tapusi absoliučia milijonų valdžia, be jokių išlygų pakeičia ir demografinę šalies padėtį.

Šiuo metu Europoje vyksta baisus demografinis lūžis. Niekuomet istorijoje nepatirtas susinaikinimas. Netikime? Tik nieko nenorintys matyti ir politikieriai vis dar kalba apie išmokas žemdirbiams ir būtinas imigrantų armijas. Bet netrukus nebebus pinigų nei vieniems, nei kitiems. O kai tokie hedonistai valdo Europą, ją baigia užvaldyti ir „neigiamos demografijos“ sektos. Tos, kurios diegia homofobiją ir baigia pasikasti po Europos pamatais.

Agresyvi Europos antikrikščionybė

Prieš gerą savaitę didžiausias Gruzijos dienraštis „Kviris palitra“ paskelbė šalies šviesuomenės (rašytojų, režisierių, mokslininkų ir kt.) viešą laišką specialiajam Europos Sąjungos atstovui Gruzijoje Tomui Hamarbergui (Thomas Hammarberg). Jame aprašoma ir pasmerkiama ES politikų, o ir paties atstovo veikla. Vardijami faktai, liudijama homoseksualizmo propaganda net mokyklų aplinkoje. Nebesilaikydami jokios „diplomatijos“, Gruzijos šviesuoliai pasako tiesiai: su tuo nesitaikstys. Pasako: Europos nuostata seksualines mažumas prilyginti tautinių mažumų ir religinių bendruomenių statusui - nusikalstama. Tai ideologinis triukas, sako gruzinai: „Mes įsitikinę, kad seksualinių perversijų praktikų tapatinimas su bet kurios šalies religinių ir etninių mažumų atstovais, įgavęs praktiką JAV ir Vakarų Europoje, yra dirbtinė, tyčinė ideologija, neturinti nieko bendra su amžinomis visuomenės gyvenimo taisyklėmis“.

Tai vargų iškankinta šalis, kuri ES ir NATO griebiasi kaip šiaudo. O čia jų laukia amoralumo ir nykimo politika. Žinoma, toks laiškas bus paskelbtas „Maskvos ranka“. Tačiau vagiui kepurė dega, o gruzinų šviesuoliai nesitrauks. Anksčiau ar vėliau ir mes turėsime juos paremti, jeigu susiimsime paskutinei pastangai išlikti. Antraip - galas visiems, kas dar gimdo ir augina vaikus. Tai, ką pasako gruzinai, turime pasakyti ir mes: „Gruzijoje ištvirkavimo pasekėjų, kurie žino, kad daro nuodėmę, niekas nepersekioja, nes pagal mūsų tradiciją kiekvienas žmogus pats rūpinasi savo sąžine. Tačiau tai nereiškia, kad daugiaamžės tradicijos suteikia teisę viešai propaguoti ištvirkimą“.

Štai taip. Reikėtų prisiminti ir kitą svarbų faktą. Tais metais, kai mūsų prezidentę dar tik tvirtino ES finansų komisare, su triukšmu buvo atmesta italo kandidatūra. Kas prisimena tą paprastą drąsuolį? Jis buvo apkaltintas „homofobija“, apšauktas žmogiškumo niekintoju ir durys į ES komisarus jam buvo užtrenktos prieš pat nosį. Už vieną sakinį. Kokį? Į klausimą, kaip jis žiūri į homoseksualizmą ir jo atmainas, žmogus atsakė krikščionio žodžiais: „Tai nuodėmė“. Pakartojo tik tai, ką tuo metu teigė popiežius. Ne, ne! Nes Europa tik liežuviu plakė Jonui Pauliui II per petį, o iš tikrųjų - niekino jį. Net ištarti tai baisoka.

Kokia šventvagystė: jau įsismagino „homofobais“ vadinti žmones, kurie pasisako (net nebegina) prigimtinį žmogaus potraukį būti doram ir droviam. Nesinuoginti ir nedemonstruoti „meilių“ ir, atleiskite, genitalijų. Žodžio reikšmė apversta aukštyn kojomis. Už tokią perversiją Europos niekintojai jau moka brangiausią - gyvybės kainą. Homofobai-homoseksualai ir panašūs nepalieka natūralių žmonių. Palikuonių. Negimdo.

Negimdo ir negimdys. Ir vykdys dar aktyvesnę palaidumo propagandą, nes jiems atviras kelias. Jie įsitvirtino valdžioje. Nes XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje Vakarai pasiekė pirmą pergalę, kuri leido perversinėms sektoms per pastaruosius 30 metų pasiekti daugiau, negu bolševikai padarė per panašų laikotarpį. Kokia buvo toji pergalė? Iš pirmo žvilgsnio nekalta: viena medikų sekta „įrodė“, kad homoseksualizmas nėra iškrypimas ir liga. Tada kita sekta - teisininkų - „įrodymus“ apvilko aukso veršio žodžiais. Juk advokatas moka būti „pinigų sąžine“ ir įrodo, kad juoda - tai balta. Ir srutos pasipylė į neapibrėžiamą žmonių jausmų sritį - „meilę“. Kiek ašarų, kokia nenusakoma euforija. Kuri imta demonstruoti ir fiziologiškai, ir psichologiškai. Kelias „mokslinėms“ homoseksualistų paradų brigadoms. Ir jos pasipylė į centrines (būtinai centrines!) JAV ir Europos sostinių gatves. Tai tokia politinė pergalė. Kuri ėmėsi demografijos. Dabar tie politikai jau turi visas ES ir jos komisarų regalijas. (Istorijos ironija: nūnai „komisaras“ pasirodė esąs toks brangus vardas, kaip kitados bolševikams.)

Kadangi niekas nestovi vietoje ir vystosi, tad „medikų“ ir „teisininkų“, o dabar ir komisarų sektos prisislinko prie paskutinio bastiono - žmonijos pasiskirstymo į vyrus ir moteris.

Vokietija pagaliau krito

Nuo lapkričio 1 dienos Vokietija tapo pirmąja Europos (regis, ir pasaulio) valstybe, leidžiančia užregistruoti su abiejų lyčių požymiais gimusius kūdikius. Kitaip sakant, įstatymas pripažino, kad yra žmonių, kurie nėra nei vyrai, nei moterys. Vieninga „teisininkų-medikų“ sekta paaiškino: „Toks pakeitimas turi panaikinti spaudimą tėvams greitai priimti sprendimus dėl prieštaringai vertinamų lyties koregavimo operacijų naujagimiams“. Žodžiu, abra kadabra.

Kas mums, dar gimdantiems žmonėms, lieka? Tik religinis įsitikinimas, kad mus puola pragaras. Jis jau įsigavo į prieškambarį. Ak, Jeruzale, tu krisi, ir grius tavo puikiosios bažnyčios, ir neliks akmens ant akmens! Kas taip kalbėjo? Taigi Jis. Ir nebijojo Jis nei fariziejų („medikų“), nei sadukėjų („teisėjų“). Nei komisarų vyriausiojo barozos - Pontijaus.

Iki šiol perversijoms pirmoji pasiduodavo Olandija. Bet ne, sektoms Olandija jau numelžta karvė. Jie prisikasė rimčiau, prie stipriausiojo kontinente. Jeigu jau imti Europą už gerklės, tai griebti reikia Vokietiją. Ir pagriebė. Regis, gerai sugriebė. Dabar laukia naujas žingsnis - į žmogaus gimimo liudijimą netrukus rašys: „Gyvulio prigimties būtybė“.

Komunizmo sutemų laikais, kai kas pusmetį pasirodydavo vis naujas filmas apie „Didįjį tėvynės karą“, t.y. II pasaulinį, į jaunos atminties aruodus gulė įvairūs karo vaizdai ir žodžiai. Įsiminė ir vokiečių fiurerio, žūstančio Reichskanceliarijos bunkeryje, pasakymai. Vienas iš jų iššoko iš atminties išgirdus apie šį baisų Bundestago įstatymą. Filme žmogutis, kratydamas tirtantį pirštą, nukreiptą į lubas (maždaug ton pusėn, kur stovi vėl atstatytas Reichstagas), suriko: „Jeigu vokiečių tauta pralaimi šį karą, ji neturi teisės egzistuoti!“

Dievaži, nebūtina tikėti, kad „Mosfilmo“ propaganda kalbėjo apie tikrą tikrovę. Tačiau 2013 metų lapkritį norom nenorom pagalvoji: „O juk pranašystė ir tikra...“