Laisvės sąlygomis į nepriklausomybę?
„Katalonijos kelias“ - jaunesnysis Baltijos kelio brolis. Prieš 24 metus su mumis buvęs ir mūsų kelyje stovėjęs katalonas Čiavjeras Vinjalas (Xavier Vinyals) pasirūpino, kad šis ryšys būtų ir akivaizdus, ir neginčijamas. Todėl lygiai prieš savaitę pasikvietė mus, tris Baltijos žmones, kad paliudytume Iberijos pusiasaliui savo laisvės kelio sėkmę. Rugsėjo 4 dienos spaudos konferencijoje tai ir padarėme. Estijai atstovavo Mati Hintas, Latvijai - Aleksandras Kiršteinas, Lietuvai - šių eilučių autorius.
Į Katalonijos istorijos muziejų sugužėjo Barselonos ir Madrido žinių agentūros, pagrindiniai laikraščiai, radijo ir TV kompanijos. Dėmesys artėjančiam istoriniam įvykiui užklojo visą Ispanijos informacinį lauką. Ūmai visi garsiai prabilo, kad Katalonijai liko tik žingsnis iki nepriklausomybės. „Taip ir turi būti, juk mes gyvename laisvoje demokratijoje, - džiaugėsi Nacionalinės asamblėjos vadovai. - Mes tapsime nepriklausomi laisvės sąlygomis“.
Viešpatie, kokia čia abrakadabra? Mūsų Kindziulis būtinai paklaustų: „Kam jums nepriklausomybė, jeigu jau gyvenate laisvės sąlygomis?!“ To lietuvio Barselonoje nesutikau, tačiau jo klausimus girdėjau. Būtent to klausia ispanai, tiek vietiniai, kataloniški, tiek atvykę iš Madrido.
„Kai klientui prabylu kataloniškai, kartais išgirstu: kalbėk krikščioniškai!“ - karčiai nusišypsojo taksi vairuotojas, vežantis į oro uostą. Prie šio taksisto mes dar grįšime, o dabar pažvelkime į Ispanijos šiaurės vakarus - baskų kraštą.
„Mes ne baskai!“
Nacionalinės asamblėjos lyderių akyse blyksteli šaltukas, kai paklausi, ar nenutiks taip, kad nepriklausomybei kelią užkirs prievartos aktai, o gal net terorizmas? „Mes ne baskai!“ - atkerta jie ir ima pasakoti, kaip pranoko baskus. Būtent: prieš dvejus metus paskelbusi paliaubas, baskų teroristinė organizacija ETA ėmė su nuostaba laukti, kuo baigsis katalonų sėkmės kelias. Iš Bilbao pogrindžio buvo rengiami terorizmo aktai visoje Ispanijoje (net Barselonoje), baskų kelias nuklotas šimtais nekaltai žuvusiųjų, o čia - prašom, taikos balandžiai. „Katalonai patyrė žiaurų 1936-1939 metų pilietinį karą, tad kraujo mes negalime pakęsti“, - reziumuoja savo taikos politiką Asamblėjos lyderiai.
„Prieš gerą dešimtmetį baskai vadino mus bailiais, juokėsi iš mūsų, kad savo statusą keičiame žingsnis po žingsnio, kad nekertame iš peties. Štai jie ir prisikapojo“, - sako Č.Vinjalas.
Žinoma, Ispanijos vyriausybė bijo baskų terorizmo. Tačiau dar baisesnis centrinei valdžiai tapo taikus Katalonijos kelias - jo neperkirsi. Ir dar koks pavyzdys, kokia grėsmė! Jeigu po Katalonijos ir patrakėliai baskai mes šalin bombas? Imsis vien parlamentinio laisvės kelio? Juk kelio pabaigą ir vieni, ir kiti mato tą pačią - valstybinę nepriklausomybę.
Ispanijos integracija pakibusi ant plauko. Ir norom nenorom Madridui tenka prisiminti konstitucijos straipsnį, teigiantį, kad valstybės vientisumo garantas yra kariuomenė.
„Kuo Ispanija prastesnė už Rusiją ir Serbiją?“
Šis klausimas pribloškė. Mums jį uždavę katalonai patys į jį ir atsakė: „Europoje yra tik trys valstybės, nepripažinusios Kosovo nepriklausomybės. Taigi šalia Rusijos ir Serbijos - Ispanija“. Kai mes, trys Baltijos sūnūs, atsilošę surikome: „O Baltarusija?!“, visi kartu ir nusijuokėme. Ką gi, tebus keturios, tačiau klausimo tai nekeičia: nūdienė Ispanija niekada nepripažins autonomijų teisės skelbti nepriklausomybę.
„Tad kas ją pripažins, tą Kataloniją?“ - netveria kailyje lietuvių Kindziulis. Katalonai susižvalgo ir atsako: „Jūs, Baltijos valstybės. Bet pirmosios, matyt, Andora ir Islandija“.
Taigi - mažosios valstybės. Nepriklausančios Europos Sąjungai. Islandija todėl, kad toli ir kad garsėja vikingų išdidumu (net Lietuvą pripažino, kai tai padaryti baidėsi visa ES); o Andora? Todėl, kad yra prie sienos ir kad katalonų valstybė. (Kodėl Andora nesijungia prie didžiosios Katalonijos - ne šios dienos klausimas.)
Tačiau savo eilės laukia dar vienas klausimas, kurį, nutaisę baisius žvilgsnius, užduoda įvairūs europarlamentarai: esą, o kas, jeigu, pasitraukdama iš Ispanijos, Katalonija neteks ir ES bilieto? „Mes nepasitraukiame iš ES, o jeigu ši to nori, tegul balsuoja ir pašalina mus“. Labai tikras atsakymas.
Gaila, kad katalonų logika nepasieks Lietuvos Seimo. Nepripažins Lietuva Katalonijos. Tai bus mūsų gėda, mūsų tragedija. Kodėl? Nemokame mes suprasti, kad laisvė nėra savitikslė, kad ji - moralinis įsipareigojimas nepriklausomybei. Devyni iš dešimties lietuvių jau įsikalė į galvas, kad išsiveržęs į laisvę su nepriklausomybe turi atsisveikinti. Esą tokia laisvės kaina. Prieš savaitę nuskambėję lietuvių užsienio reikalų (?!) ministro keiksmai tautų tapatybės adresu - tik ledkalnio viršukalnė. Ne vienas mūsiškių gatavi net tankus siųsti į Kataloniją, kad tik ji nurimtų su savo tapatybe.
Štai kokią Europą tenka pasitikti katalonams. Ar pakaks jiems proto ir drąsos? O širdies kaitros? Nejaugi atsisakys savo trijų šimtų metų kelio?
Vox populi (tautos balsas)
Grįžkime į jaukią taksi kabiną, kurioje, vežamas į Barselonos oro uostą, godžiai klausiau paskutinės paskaitos apie Katalonijos nepriklausomybę. Pirmiausia, ką padarė taksistas, išgirdęs anglų kalbą, tai ištiesė man delno dydžio lankstinuką su užrašu: „Sveiki atvykę į Kataloniją, naują nepriklausomą Europos valstybę“. Nedideliame Europos žemėlapyje Katalonija sugretinta su Šveicarija: 32 ir 41 tūkst. kv. kilometrų; kartu parašytas ir gyventojų skaičius: 7,56 ir 7,45 mln. gyventojų. Toliau cituojamas Volteras (Voltaire), sakęs, kad Katalonija gali apsieiti be pasaulio, o pasaulis be Katalonijos - ne. Pristatomas katalonas Salvadoras Dali, o greta jo - Barselonos šedevro Šv.Šeimynos bažnyčios autorius Antonis Gaudis. Apie pastarąjį pasakyta tik tiek: „Eidamas 72-uosius metus, Gaudis buvo areštuotas, sumuštas ir įkalintas už tai, kad su ispanų policininku prakalbo katalonų kalba“.
Numatydamas visus mano klausimus, taksistas Enrikas kirto trumpus ir aiškius atsakymus. „Ar aš nekenčiu ispanų? Apsaugok Dieve! Aš sustabdau automobilį, jeigu koks klientas ima keikti ispanus. Aš turiu daug draugų ispanų - ir čia, Katalonijoje, ir pačioje Ispanijoje“. O kaip jis kalba šeimoje - kokia kalba? „Mano žmona - slovakė, tad tenka pavargti. Kai susėda prie stalo trys mūsų šeimos kartos, kalbamės trimis kalbomis: kataloniškai, ispaniškai ir slovakiškai“.
Štai kokia Europos tapatybė - ji įvairiapusė. Tačiau ištikimybė žemei, kurią tau dovanojo protėviai, - pirmiausia. Lietuviškai transkribuodami, pamėginkime ištarti: „Vista Katalonia ljūre - tegyvuoja laisva Katalonija!“
Barselona-Vilnius
