Procesas įsibėgėjęs
Ūmus Lietuvos gyventojų skaičiaus mažėjimas - kosminės reikšmės įvykis. Baltų kosmoso, mūsų pasaulio pabaigos pradžia. Net nebe pradžia tos pabaigos, o pati pabaiga. 4000 metų trukusi baltų pasaka baigiasi. Procesas tiek įsibėgėjęs, kad ritamės po žeme nebe greičio, o pagreičio smagumu. Kaip kad visai neseniai nusirito ten TSRS imperija, palydėta nežinia ką kalbančio M.Gorbačiovo. Tas smagiai žadėjo: „proces pošol“ - „procesas prasidėjo“. Nors mušė tuo metu pabaigos, nebe pradžios varpas. Tačiau vadai klausos neturi, jie amžinai Rytus su Vakarais painioja. Košė jų galvose, ne sąžinė. Todėl jie mėgsta smagiai komanduot: „Važiuojam!!“
TSRS žūties procesas mums buvo smagus. O dabartinis? Smagiu jį vadina tik „nupušęs“ lietuvis-kosmopolitas, arba jau nebelietuvis. Deja, tokių randasi vis daugiau, kaip ir dera pabaigos epochai. Pasirinkę žiurkių vaidmenį, smunka lietuvaičiai iš skęstančio laivo. Kas turi rankas ir kojas, kas ir galvas. Nors žmogus galėtų visas savo jėgas skirti Lietuvos laivynui lopyti. Tačiau nebenori lietuvis lopyti, nes sąžinė jo nebežinia kur. Sako, tėvai atėmė. Todėl jaunimas nė lietuviais būti nebenori. Pavartys jis liežuvį Airijoje ar Amerikoje dar kokį dešimtmetį lietuviškai, o ten - žinokitės. Vaikučiai jau „civilizuotai“ ir angliškai suoks. Ir nutrūks 4000 metų iš rankų į rankas perduodamas gintaro siūlas. Ir po velnių - lai žinosi sau bočių žemė!
Pabaiga - be pabaigos trimitų
Tačiau pabaigos nebus. Nes ji jau įvyko, kai Lietuva stačia galva įgarmėjo į Europos Sąjungą. Kai 2003 metais mes ne balsavome, o bėgome prie balsadėžių. Kaip prie gėlių kioskų. Kaip kitados, per Kovo 8-ąją. Ir pasiekėme savo! Tegul pasaulis mato, kad „už ES“ pasisakė 91,1 proc. Lietuvoje balsavusiųjų. Europos rekordas. Smagus rekordas. Jis paliudijo, kad lietuviai ne galvoja, o veikia. Lekia galvotrūkomis.
Nes sprendžiant protingai abejojama ir svarstoma. Ginčijamasi. Išsakomos alternatyvos. Bandoma prognozuoti, įtikinti. Žodžiu, normaliomis sąlygomis, sveikoje visuomenėje nesutinkančių ir su palankiais sprendimais būna beveik pusė. Jau tikrai ne tie 8,9 proc., kurie buvo Lietuvoje. Net estų pažangiečių galvos dvigubai daugiau abejojo ES. Nes pažangiečiai mąstė. Lietuviai lėkė. Agitavo akis išdegę. Ir Lietuvos priešais bei Rusijos draugais vadino visus, kas tik suabejodavo Tėvynės rožine ateitimi. Išdavikais vadino.
Tad nėra ko stebėtis, kad ir dabar lietuviai tebelekia. Pagreitis. Dabar nebe balsadėžes varto iš entuziazmo, o tarptautinius autobusus ir lėktuvus. Peklon su ta Lietuva!
Todėl kai dainuojame „Mūsų trys milijonai“ - meluojame. Nebėra tų milijonų. O jeigu tiesiai šviesiai, tai nė milijono nėra. Nes tas, kitas milijonas jau nebe Lietuvoje, kur turėjo gimdyti ir vaikus auginti. Tas milijonas Vakarų varganą demografiją gerina. Ten rodikliai irgi baisūs. Vakaruose - ir ten saulėlydis. Tiesa, minkštas, kaip „Dormeo“ pagalvė.
Todėl Lietuvoje lieka milijonas pensininkų. Kurie kas dieną vis piktesni. Nes vaikai išsilakstė, vienatvė pjauna. O ir biudžetas kiauras, mokesčių nebėra kam mokėti. O ir šildymo sezonas alkanomis vilko akimis žvairuoja ir dantis galanda. Ir pjauna pensininką, oi pjauna. Tyliai ramiai, per patį šildymo sezoną.
Vaikai negimsta, nes jie nebalsuoja
Tačiau ir mirštanti Lietuva vis dar humaniškas kraštas. Pensininkas pas mus - šventas žmogus. Nes balsuojantis žmogus. Nes politikai pririšti prie pensininko pačia tikriausia negimusių vaikų bambagysle. Pamėgink ją nupjauti ar nutraukti - galas visai politinei sistemai. Todėl Seimo narys Kauno-Vilniaus greitkelyje skersas gulsis, kad tik jam liežuvis ką nederamo neleptelėtų. Apie pensijų įšaldymą. Neindeksavimą. Nekėlimą. Ir kitas baisybes. Jau geriau politikas visas jaunas šeimas badu paleis, į Vakarus išvys, visas daugiavaikėms šeimoms pašalpas nurėš, kad tik šventa pensininkų karvė paėdusi būtų. Jaunos šeimos? - ką iš jų peši! Vaikai ir kūdikiai nebalsuoja, o jų tėvai nė nežino, kur balsadėžes rinkimų dieną rasti. Nebalsuoja mūsų jaunimas. Tad vienintelė viltis - pensininkai. Kas bus po to, kai jų nebeliks? Nieko nebus, nes ir politikų, ir Seimo nebebus. Viskas baigsis labai logiškai, kartu su Lietuvos pasaka.
Tik kažin kodėl gaila. Širdį skauda, kad naujagimiai balsuoti negali. Gal, sakau, Seimas kokį įstatymą priimtų, leidžiantį... Tarkime, leidžiantį šeimai, vos pasigimdžiusiai vaiką, gauti papildomą balsą rinkimuose. Dvigubai ir net trigubai smagesnė eitų šeima į rinkimus, ateitį, o ne praeitį rinktų.
Bet niekus kalbu, nebus taip. Ir vaikai negims, nes jie balso teisės neturi.
Kiek mūsų turi išnykti?
Sąjūdžio sprogimo metais (1989 m.) mūsų buvo 3,7 mln. Šiemet - 3,05 mln. Turint galvoje, kad anuomet surašytas žmogus ir gyveno ten, kur buvo surašytas, dabartinį skaičių drąsiai sumažinkime keliais šimtais tūkstančių.
Skaičiai - be jokios paguodos. Sąjūdžio sprogimas pakėlė tonusą ir įžiebė gyvenimo viltį, tad kasmet mūsų gimdavo per 50 tūkst. Neilgas buvo džiaugsmas, nes apie 2000 m. visi skaičiai apvirto aukštyn kojom. Dabar gimsta vos 30 tūkst., miršta per 40 tūkst. Be to, kasmet dar ir išvyksta daugiau, negu miršta. Šiemet į Vakarus išrūko dvigubai daugiau, negu mirė. Vaizdelis be jokios vilties.
Vasarodamas Šakių rajone neberegiu Nemuno lankose nei karvių, nei jaunimo. Pasirodo, per 20 metų gyventojų rajone sumažėjo nuo 48 tūkst. iki 32 tūkst. O juk tai darbštieji Šakiai - turtingiausias Lietuvos rajonas. Apie kitus rajonus baisu net kalbėti.
Jeigu prezidentė mums sakys, jog Lietuva, kad ir kiek ji sumažėtų, nemirs, ką jai atsakysime? Iš trijų du paskutiniai Lietuvos prezidentai - bevaikiai, jų nepaguosi. Žinoma, prezidentas keista prasme nebe lietuvis, net nebe žmogus - šiukštu jam priminti, kas pridera kiekvienam. Ir pasiremti jie gali Anglijos didybės kūrėja Elžbieta I, kuri pasirinko sau ne vyrą, o sutuoktinį vardu „Anglija“. Tačiau Biblijoje, vadinasi, kiekvienam, pasakyta: „Dauginkitės ir valdykite!“
Lietuva nei dauginasi, nei valdo. Regis, dar galėtų valdyti savą atsinaujinimą, savą gimstamumą. Bet nebenori Lietuva nieko valdyti. Ji kaip pamišusi integruojasi ir niveliuojasi. Nyksta, lietuviškai tariant.
Integruojama Lietuva į civilizaciją, kurioje šeima nelaikoma pasaulio pradžia. Kur visose tribūnose šaukiama apie „vienalytę santuoką“ ir visokiausių mažumų „šventas teises“. Sodoma ir Gomora.
2011 m. gruodžio 29 d.
