A.Juozaitis: Nacionalinė idėja euro gniaužtuose

Latviai kapituliavo

„Neilgai ėjome - tik 22 metus. Kur link ėjome? Nuo rublio iki euro!“ - taip galima apibendrinti liepos 10 dieną išėjusių kone visų Latvijos dienraščių temą. „Estai šį atstumą nubėgo greičiau, jiems pakako 20 metų“, - sako valdžia. O žurnalistai patikslina: „Valdžia švenčia, tauta liūdi!“ Tokiu pirmo puslapio užrašu išėjo laikraštis lyderis „Neatkariga“. Įvairios nuomonių apklausos liudija: tik 21 proc. tautos palaikė ir tebepalaiko euro įvedimą. Nepaisant valdiškos reklamos, nuomonė nesikeičia daugiau negu metus. Ekspertai sudeda ginklus - jokių argumentų „prieš“ Vyriausybė neklausė. „Einame kaip avių banda į skerdyklą“, - tarė jų dauguma. Keli bandymai surengti referendumus žlugo dėl labai sudėtingos procedūros. Tautos nuomonę galima apibendrinti taip: „Po 2014 metų sausio 1 d. mes jau niekada nesužinosime, kaip būtume gyvenę su latu“.

Euro entuziastų, žinoma, yra. Ypač tarp tų žmonių, kurie susitaikė su mintimi, kad Vyriausybės neįveiksi. Ir jau skuba, jau lekia prisitaikyti, būti pirmeivių gretose ir laimėti spekuliacijose. Visi jie lyg į dūdą pučia miglą, kad ekonomika - sau, tauta - sau. Nutylima visa, kas bus blogiau ir prasčiau. Net būsimi Latvijos mokėjimai į Europos stabilizacijos fondą (jau pirmųjų metų pabaigoje jie pasieks apie 300 mln. eurų). O skalambijamos emocijos? „Ant latviškų euro“ bus iškaltas latvių Mildos veidas!“ Pamanyk! (Mildos prototipas - lietuvaitė, į kurią žvelgdamas Karlis Zalė nulipdė garsųjį Laisvės simbolį). Tačiau entuziastai ir vėl nutyla, kai jiems primeni: „Broliai, ir „padomju laikos“, t.y. tarybiniais laikais, ant visų rusiškų, kirilica užrašytų rublių buvo užrašas ir latvių kalba. Ir dar 13 kalbų“.

Bet jokie argumentai nebesvarbūs. Latviai prilenkti prie pinigo tiek, kad ir savo šventenybę - kalbą - turėjo įžeisti. Pažeisti Kalbos įstatymą. Vyriausybės nutarimu įvestas dvibalsis „eu“, kurio latvių kalboje nėra. Mūsų broliai ir sesės taria ne Europa, bet „Eiropa“. Dabar visi tars ne „eiro“, bet „euro“. O štai Europa jiems vis vien liks „Eiropa“. Toks susidvejinimas - ar sveikas?

Premjeras Valdis Dombrovskis pasiguodė: ir jam, esą, gaila gražuolio lato. Tačiau skubiai pridūrė: „Latas - ne tautinis reikalas, o ekonominis“. Vėlgi - pamanyk. Lyg Latvijos valstybė būtų nebe latvių reikalas, o tik Europos rūpestis. Paskui premjeras ištarė dar baisesnį argumentą: „Kitos išeities nėra“. Tai bent tipiška demagogija, kurios politikai griebiasi, kai pasiduoda ir ima plaukti pasroviui. Kad nereikėtų rizikuoti ir kautis. Kai stinga valios ir proto. O juk aišku, kad garbingai ištarti „išeities nėra“ teisę turi tik kapituliuojančios armijos vadas. Vadinasi, latviai kapituliavo?

Nacionalinį banką galima uždaryti

Tą pačią liepos 10 dieną Latvijos banko pirmininkas Ilmaras Rinkevičius suvaidino Hamleto tėvo rolę. Latvijos radijui (LR1) jis pasakė: „Latvijos banko vaidmuo ir įsipareigojimai įvedus „eiro“ tik augs“. „Koks vaidmuo? Kokie įsipareigojimai?“ - paklausė žurnalistai. Kad nebeklausinėtų, vyriausias šalies bankininkas kone šūktelėjo: „Iš žemesnės lygos mes įstojome į aukščiausiąją!“ Kurioje sporto šakoje? Ir įdomu: ką galima nuveikti turint tik vienakojį alavinį kareivėlį? „Darbo bus labai daug, - pasakė I.Rinkevičius. - Teks priimti naujų žmonių. Gal 7, o gal 10 darbuotojų“.

Žinoma, milžiniškas žingsnis į priekį. Nes ataskaitų kalnai išaugs, išsilies jūros koordinavimo darbų. Biurokratija Europos Sąjungoje - tai nenusakomas gyvūnas, kuris auga kaip ant mielių. Kontrolės ir savikontrolės manija Europos Komisijos įstaigose jau primena psichikos susirgimus. Tai ir yra toji „aukščiausioji lyga“. Latviai džiaugiasi gavę joje vaidmenį? Žinoma, juk Europos banko skyrius Latvijai garantuotas, su lentele prie durų: „Latvijas banka“. Tačiau nė menkiausio savarankiško finansinio žingsnio nė nebandyk žengti. Toliau lentelės nenužengsi. Net valstybės krizės atveju - savai valstybei nepadėsi. Nieko - be leidimo iš Frankfurto. Sudiev svarbiausiam valstybės židiniui.

Vadinasi, kapituliacija.

Vokietijos diktatas pageidautinas

Kapituliavo Latvijos valdžia. Tauta, o ypač jaunieji, nelaukdami, kol jiems suteiks žodį, jau senokai palieka tėvynę, bėga, emigruoja ir tirpsta užsieniuose. Europos komisarams tai labai patinka. Nes nepatinka jiems kitkas - prieš bankų finansines machinacijas siautėjantys graikai, ispanai, italai ir net prancūzai. V.Dombrovskio vyriausybė laikoma „įsipareigojimų Europai“ čempione, ji ypač gera Briuselio koridoriuose. Ir Frankfurte, finansinių srautų vamzdžiuose. O latviai... Šalis tragiškai ištuštėjusi, nebėra nė 2 mln. gyventojų, o ir tų pusė seniai nebedirba.

Nebe už kalnų diena, kai Latvija prisiims paskutinius įsipareigojimus Europai - priims imigrantų svetimtaučių armijas. O kaip kitaip? Juk reikia padėti Europai, palengvinti jos naštą. Ir nepasipriešinsi, nes paskutinis gynybos įrankis -  Nacionalinis bankas - jau nebe tavo. Kaip ir valiutinė sistema, lyg „Gosbank SSSR“. Prisiminkime, kaip paskutiniais TSRS imperijos metais į Rygą kasmet atveždavo dešimtis tūkstančių kolonistų. Niekas neklausė, kodėl ir kam. Reikėjo „centrui“, ir vežė.

Matyt, latvių politiniam elitui lengviau išgyventi savarankiškumo praradimus. Šiaip ar taip, dabar jie skuba grįžti į Vokietijos diktato zoną, kurioje jų protėviai murkdėsi apie 500 metų. Nūdienė Europa - juk taip pat Vokietijos markės, tapusios euru, diktato zona. Skubėdami pabėgti nuo Rusijos, latviai nenori matyti, kad Vokietija su Rusija jau seniai susitarusios.

Kai vyksta tokie lūžiai, blyksteli ir simboliai. Taip nutiko ir šį kartą. Prieš kelias savaites suliepsnojo Latvijos prezidento rezidencija „Prezidenta pils“. Ji stovi tiesiai priešais Latvijos banką.

Tačiau praeitą savaitgalį nutiko ir kitas simbolinis aktas: Visuotinė latvių Dainų ir šokių šventė.

Nacionalinė idėja yra, tik kur ji bus?

Visą savaitę Ryga dundėjo, šoko ir dainavo. Kas buvo - matė. (Šį stebuklą bent kartą gyvenime reikia pamatyti kiekvienam lietuviui.) Latvių dainų šventės - tai pasaulio aukštakrosnė, kurioje buvo išlydyta ir sulydyta tiek tauta, tiek valstybė. Atimk iš Latvijos šią šventą - nebeliks Latvijos. (Lygo ir Janiai - tai kasmetinės mažosios „dainų šventės“). Šįmet tradicija šventė savo 140 metų jubiliejų, o kitą kartą, po penkerių metų, 2018-aisiais paminės Latvijos valstybės 100-metį.  Ne, su Lietuvos dainų šventėmis šio stebuklo nė nelygink. Mes pradėjome 1924-aisiais, vadinasi, valstybės iš dainos neišauginome.

Šią dainų šventę „pagerbė“ tik vienas aukštas svečias - Vokietijos prezidentas Joachimas Gaukas (Joachim Gauck). Viskas nepaprastai logiška.

Rygoje kaip niekad buvo neįtikėtinos trukmės eisena: Bryvybas gatve ji užtruko nuo 10 iki 17 val. Išsyk iš eisenos dalyviai skubėjo į Miško parką, t.y.

baigiamąjį koncertą. Jis prasidėjo 19 ir baigėsi 1 val. Po koncerto apie pusė (iš 70 tūkst.) žiūrovų liko dainuoti kartu su jauniausiais ir ištvermingiausiais dainininkais. TV ir radijo transliacija nebuvo nutraukta, vaizdo ekranai toliau rodė šventę, tik dabar jau, suskambus dainai, ekranuose pasirodydavo ir dainų tekstai (karaokė). Visuotinis dainavimas užsitęsė iki pat 6 val. Pakilo saulė, džiaugsmo minia plūstelėjo į tramvajų Nr.11. Jame - ir vėl dainos. Tai tikra pasaka.

Ši šventė buvo XXV (dainų) ir - XV (šokių). Dalyvavo 603 šokių ir 541 dainų kolektyvai. Baigiamąjį koncertą Miško parko estradoje stovėjo 17 600 dainininkų. Tai paskutinė latvių armija. Šventės rengėjai negalėjo atsistebėti: latvių skaičius sparčiai mažėja, o Dainų ir šokių dalyvių skaičius - auga. Kaip prieš pabaigą, kai žmogus dvasiškai pranoksta fiziškai turimų jėgų rezervą.

Garbės dirigentas („virsdirigents“) Robertas Zuika, kuriam šiemet sukako 100 metų, ir padirigavo, ir pakalbėjo. Pasakė jis tuos pačius žodžius, kuriuos visą tą savaitę šimtai tūkstančių latvių kartojo kaip per mišias: „Tai mūsų pasaulio garbė, tai mūsų gyvybė“.

Laiminga tauta, radusi savo idėją. Nelaiminga tauta, kuri jau tik daina ir šokiu - iš paskutiniųjų - bando pripildyti tuštėjančią savo taurę - Latviją. „Dievs, sveti Latviju...“