Antrasis atviras laiškas humanizmo gynėjui

Pradėkime nuo kultūros (rimtosios ar aukštosios) sampratos, kurią besąlygiškai siejate su gėriu, tiesa, "veksu", savimi ir humanizmu...

Aš laikyčiausi kiek kitokio požiūrio, nes „rimtoji kultūra“ yra būtent didžiausio antihumanizmo šaltinis, nes skatina visuomeninę diferenciaciją ir įtvirtina klasinę visuomenę. Įdomiausia šitoje situacijoje yra tai, kad tokiai socialinei atrankai reikalingi kriterijai neegzistuoja ir niekada neegzistavo.

Aristokratai tai nuspręsdavo patys, o buržuazinė visuomenė tai įtvirtino panaudodama žinių ir edukacijos mašiną, kuri ilgainiui tapo ideologiniu buržuazijos, kaip klasės, pagrindu, į jį mėgsta remtis ir visi diktatoriai, fašizmas irgi gimė estetizuotoje aplinkoje. "Veksas" nėra jokia išimtis. O Jūsų nuolatinis dairymasis į sistemos iškeltus „autoritetus“ rodo ne kokius nors argumentus, bet tiesiog tamstos pozicijų nevisavertiškumą.

Kad tamstos sumeluoto ar tiesiog naivumo padiktuotas laiškas patiko neliberalaus kapitalo santykių Lietuvoje propaguotojui Leonidui Donskiui – joks stebuklas, Jūs tiesiog idealus jo propaguojamos ideologijos suformuotas produktas. Kam daugiau jei ne Jums jis šauks valio ir stums žengti pirma savęs...

Pats gi profesorius Leonidas Donskis vaidina savo susikurto individualaus ir ganėtinai psichopatinio kultūrinės erdvės operatoriaus vaidmenį, kuris ir yra jo paties kapitalas kapitalistinėje visuomenėje.

Pastebėkite – jis niekuomet nemini savo mokinių, bet vis dar bando įteigti, su kokiais svarbiais žmonėmis jis yra susitikęs, jam nereikia oponentų ir jų argumentų – jam reikia naivuolių minios, kuri jį cituotų ir jam plotų.

Atvirai tariant, aš pats irgi esu psichopatizuotas kultūrinės sferos operatorius, bet, skirtingai nuo minėto profesoriaus, nelaikau to pranašumu, juo labiau absoliučiu gėriu ir siekiamybe. Atvirkščiai – tai ir yra mano kritikos objektas, kurį Jūs pats, Linai Dabašinskai, įvardijate kaip kultūros devalvavimą. 

Dėl tos pačios priežasties aš nematau jokių tamstos vardijamų pavyzdžių pranašumų: Maskvos didžiojo teatro gastrolės, Valdovų rūmai ar Nacionalinė dailės galerija. Tai tiesiog puikiai iliustruoja, iki kokio lygio yra deformuota sąmonė, jei žmogus sąmoningai pasirenka žiūrovo vaidmenį absoliučiai hierarchizuotoje sistemoje.

Nagi pažvelkite į to koncerto publiką ir ar tikrai tamstai apsivers liežuvis ją įvardinti „visos Lietuvos žmonėmis“, arba perėjęs Nacionalinę galeriją negi tamsta kaip specialistas (tikiuosi, kad bent šioje srityje toks esate) nematote, kad tai yra labai abejotinas pamatas nacionalinės savimonės rūmui statyti? Žinoma, valstybinės ideologinės mašinos pastangomis bus galima „humanizuoti“ (ačiū už terminą) žmones į tikruosius nacionalinius kultūrinius zombius, kurie žiūrinėdami eksponatus sugebės dar ir pajusti malonumą.

Aš šneku apie valstybinį represinį kultūros ir edukacijos aparatą, kurį pasitelkus traumuojami mūsų bendrapiliečiai nuo pat mažumės. Galbūt dar nežinote, kad nacionalinės M. K. Čiurlionio meno mokyklos „specialistai“ jau sukūrė „sistemą“ (ją patvirtino ŠMM), kuri atskirs gabius Lietuvos vaikus nuo negabių. Kadangi sistema pritaikyta tik vidinei minėtos mokyklos struktūrai ir iš bėdos pritaikoma kitų didžiųjų miestų mokykloms, vadinasi, galime tikėtis, kad netolimoje ateityje „talentingų“ vaikų iš provincijos bent jau provincijoje smarkiai sumažės. Tai, ką aš kritikuoju, nėra tik "veksas", aš kritikuoju perpuvusią sistemą.

Gerbiamas p. Dabašinskai, matau, kad manote esąs statinės medaus gynėjas, bet, deja, tai, ką Jūs ginate, kvepia kiek kitaip...
 
Tą pat liudija ir tamstos prisirišimas prie biurokratinių ataskaitų, kurias pateikiate kaip argumentus. Aš daugelį metų dirbu administracinį darbą ir žinau, kad panašios ataskaitos rašomos, švelniai tariant, „iš kepurės“ ir jos nieko nedomina – vieninteliai dokumentai, kurie nuodugniai tikrinami, – tai finansiniai dokumentai, nors tamstos atsainus mestelėjimas pirmajame laiške, esą blogai dirbo tik finansininkė, rodo, kad ir šioje sistemoje esate tik prašalaitis ar tiesiog lojalus valdininkijai prisiplakėlis.
 
Ko aš siekiu? Aš siekiu, jog vieną dieną kultūrininkai atsibustų ir pamatytų, kad savo veikla skatina hierarchinę visuomenės diferenciaciją, kad nustotų meluoti bent patys sau apie savo kuriamas „amžinąsias vertybes“, kad sugrįžtų į gyvenimą ir pradėtų gyventi. Aš atvirai teigiu, kad šiuolaikinė „rimtoji kultūra“ – tai tokia specializuota aukštuomenės pornografijos atmaina, kurios tikslas – atlikti savo buržuazines ritualizuotas masturbacijas. Man pačiam reikėjo daug laiko, kol perbridau per visą tą mėšlą, vadinamą kultūros ir meno istorija, ir nors skaudu pačiam būnant menininku pripažinti, meno ir „rimtosios kultūros“ vaidmuo šiuolaikinio kapitalizmo visuomenėje turi labai neigiamą poveikį ir tik gilina kapitalistinio susvetimėjimo bei žmoniškųjų vertybių krizę.

Taigi aš iš tiesų esu kultūros, tiksliau sakant, tos jos atmainos, kuri yra „rimtoji kultūra“, kritikas ir drįstu pareikšti, kad ši kritinė tradicija yra kur kas senesnė nei vadinamoji ir smarkiai mistifikuota meno istorija, bet apie tai nematau prasmės su Jumis diskutuoti.
 
Neskubėkite dar kartą man atsakyti, bet geriau pamąstykite, kur Jūs pats einate p. Dabašinskai?
 
Pagarbiai
Redas Diržys

Susiję straipsniai:
Linas Dabašinskas. Faktai, kurie kalba patys už save
Redas Diržys. Atviras laiškas VEKS‘o gynėjui
Linas Dabašinskas. Atviras atsakymas kultūros devalvuotojui Redui Diržiui