Ar pašalpa išgelbės?

- Ar tai, kas duodama dykai, šiandien vertinama? Ar gausiai dalijant labdarą socialiai remtini asmenys yra skatinami judėti toliau, patys užsidirbti, o gal dar labiau stumiami į amžinų paramos gavėjų būrį?

- Tas reiškinys yra labai įvairialypis. Dažnai problemas tarsi užtušuojame. Taip, reikia remti, reikia padėti skurstantiesiems, kita vertus, reikia ir matyti, į ką ta pagalba pavirsta.

Kartais dalydami labdarą įpratiname žmones nuolat dėtis skurdžiais ir prašyti paramos. Tačiau kartu reikėtų nepamiršti, kodėl mūsų visuomenėje tiek daug skurdžiai gyvenančių žmonių. Turbūt tik dalis jų vien iš tingėjimo yra nepasiturintys.

Pasižiūrėkime, kaip ištuštėjo mūsų kaimai, miesteliai. Darbingi žmonės išvyko į užsienį užsidirbti sau duonos. Vadinasi, ten jau nebeliko darbinės aplinkos. Nėra verslų, nėra gyvybinės energijos. O ką daryti tiems, kurie pasilieka? Jie neišvengiamai tampa skurdžiais. Tų skurstančiųjų šeimose auga vaikai. Skurdo vaikai. Jie jau ir nebemoka kitaip gyventi, kaip tik prašant paramos, labdaros. Jie įpratę gauti pašalpas, maistą, - kitaip tariant, vegetuoti, nes jų tėvai lygiai taip pat gyveno. Gal tai - jau trečioji karta, nes ir seneliai lygiai taip pat gyveno - gėrė, gyveno nuo vieno pavienio darbelio iki kito, nuo pašalpos iki pašalpos. Taigi problemos šaknys kur kas gilesnės.

Sprendimas ne tai, kad tam tikrais labdaros ar išmokų mokėjimais mes pakeisime tų žmonių gyvenimą. Mes turime gerinti visos valstybės, visos visuomenės gyvenimą, turime kurti darbinę aplinką, pasirūpinti, kad darbo būtų visoje Lietuvoje. Tačiau verčiau einame primityviu keistų optimizavimų keliu. Mes sunaikiname mokyklėles, kurios kaimuose dar šiek tiek šeimos gyvybę palaiko, optimizuojame kaimų gyvenimą ir visą darbinę veiklą perkeliame į didesnius miestus, didmiesčius.

- Patogiau skurdo problemą užmaskuoti, skurstančiuosius tiesiog apdalijant parama, nei spręsti, kaip išmokyti iš to skurdo išbristi?

- Iš tikrųjų politikams yra svarbesnių dalykų, projektų nei skurdo mažinimas. Tai - didieji finansiniai srautai, didieji projektai, nuo kurių byra pinigai, o pastaruoju metu - ir ginklavimosi varžybos, kad jie galėtų pasirodyti, kaip daug daro, kad stiprintų valstybės sienas. Taip ir kyla klausimas: o kas liks ginti Lietuvos, jei žmonės išvažiuoja.

- Gal paprasčiausiai nesugebame žmonėms išugdyti noro patiems užsidirbti? Gal jau nuo mažens pratiname, kad viskuo turi aprūpinti valstybė?..

- Aš manau, kad daliai žmonių tas noras patiems užsidirbti, o ne prašyti išmaldos buvo išugdytas. Tie, kas norėjo užsidirbti, ir išvažiavo užsidirbti, bet ne Lietuvoje. Gaila, kad šiandieninė mokykla neugdo žmonių noro užsidirbti čia, o ne svetur. Tai laikoma tam tikru nacionalizmu, kurio šiandien labai baidomasi. Jaunimui neskiepijama, kad reikia ir galima užsidirbti, kad reikia gyventi Lietuvoje, nes čia gimtinė. Tie dalykai visiškai užmirštami.