Bušmėnai iš Afrikos nebėga. Kodėl?

Pabėgėlių kvotos juokingos. Nes kasdien Europa pasipildo keliais tūkstančiais naujųjų atvykėlių. O kodėl neatvykus, jei atverti visi šliuzai. Ir kiekvienas, išdrįsęs tuos šliuzus bent kiek priverti, bus išvadintas nehumanišku ksenofobu. Tad būkime ir toliau humanistai. Kantriai laukime. Kol visa Afrika persipumpuos į Europą.

O kodėl ne kitur? Humanizmas, kiek prisimenu, yra bendražmogiška sąvoka. Vadinasi, galioja ne tik europiečiams. Tad jei pasaulis staiga tapo itin humaniškas, tai kodėl viso Tuniso neperkėlus į Japoniją, Sirijos - į Kanadą, Libijos - į Australiją, Malio - į Braziliją, o Alžyro - į JAV. Pasaulyje netrūksta turtingų šalių. Ir niekada nepritrūksta lozungiškai humaniškų. Šventeiviškų. Tad jei Afrika XXI a. pajudėjo iš vietos, ją galima pasiskirstyti kitaip. Ne žmonių, bet valstybių kvotomis. Vėliausiai humaniškai priglaudžiant jų prezidentus. Bėgančius savo buvusiems pavaldiniams iš paskos. Juk Afrika ir toliau bėgs. Ne vien dėl karų. Dėl to, kad plečiasi dykumos, trūksta vandens. Žmones veja ir bombos, ir klimatas. O labiausiai - būsimo Rojaus psichozė. Tačiau kažkodėl negirdėti, kad katalikai brazilai pasiūlytų Afrikos bėgliams katalikišką prieglobstį. O katalikai australai perkeltų pas save vargšus afrikiečius lėktuvais. Iš anksto pasmerktas Afrikos europinimo eksperimentas užritintas tik Europai. Kad ateityje taptume Afrikos kolonija. Su prancūziškais, lietuviškais ar estiškais poskoniais.

Ir taip bus. Nes trūksta politinės valios. Yra visiškas politinis sutrikimas. Nors procesas istorinis, jį bandoma prislopinti vienadienėmis sauskelnėmis. Kažkodėl bijoma šaltai, be verkiančių žmonių vaizdų kelti klausimą, ar Europa iš tikrųjų pajėgi integruoti į save visą Afriką. Aišku, ne. Nes Kupiškis taip pat nepajėgus integruoti viso Kauno. Jei šis pajudėtų iš vietos, Kupiškio savivaldybė pritrūktų socialinių būstų. Stotų piestu. Gintųsi. Visų atvykėlių nepriimtų. Nesijaustų, kad elgiasi nehumaniškai, ksenofobiškai. Nes kauniečiai ir kupiškėnai tokie patys blyškiaveidžiai lietuviai. Tad jei europiečiai mažiau kreiptų dėmesį į pabėgėlių odos atspalvius, eliminuotų slaptą paniką. Kad dėl kiekvieno natūralaus noro gintis bus išvadinti rasistais. Juk kiekvienas turi teisę į savo teritoriją. Į savo žemę. Ir priima tik tiek svečių, kiek gali. O jei svečiai imdavo laipioti per tvoras, žmonės savo teritorijas visada gynė. Ir Tėvynės gynėjų niekas nevadindavo ksenofobais.

Oponentai atrėš, kad turime būti solidarūs. Padėti Graikijai, Italijai, Prancūzijai. Apie solidarumą paprastai prabylama tada, kai žmones ištinka katastrofa. Nukenčia nuo karo, cunamio, žemės drebėjimo ar suaktyvėjusio ugnikalnio. Solidarumas yra tik antrasis visų žmonijos katastrofų dėmuo. Tad kalbėkime paprastai. Europa šiuo metu žengia į katastrofą. Tai ne humanizmo, bet europiečių išlikimo klausimas. Bet, užsižaidę lozunginiu humanizmu, jau nežinome, kaip humaniškai apsisaugoti. Nes bet koks priešinimasis prieštaraus humaniškojo europiečio vaizdiniui. Būtent vaizdiniui! Ne gyvam žmogui! Kažkokiam šventam paveiksliukui! Tačiau dėl to visai neįžeminto, padebesiuose plūduriuojančio vaizdinio vienadieniai politikai aukoja Europą. O likęs pasaulis net nesiruošia mums padėti. Kažkodėl jokio solidarumo nerodo.

Aišku, tai tik utopija, bet būtų sveikiausia, jei visi blyškiaveidžiai investuotojai, „gelbėtojai“ vieną dieną solidariai išsinešdintų iš Afrikos. Leistų šiam žemynui gyventi taip, kaip nori. Klysti. Kariauti. Statyti. Be pašalinių pagalbos. Ir laipsniškai apčiuopti afrikiečiams pačias priimtiniausias gyvensenos bei jausenos formas. Nes dabar nesužalotas gyvensenos, jausenos formas turi tik koks nors bušmėnas, besislapstantis džiunglėse. Bet būtent toks bušmėnas į Europą nebėga. Pabėgėlių valtyse nerasi nė vieno bušmėno. Jis palaimingai gyvena toliau. Visiškai prie Afrikos prisitaikęs.

Kaip Lietuva atrodys ateityje? ES rytinis pakraštys. Su atpažinimo kodu „Afrikos lietuviškoji provincija“. Europos Komisija vis grūmos šiai provincijai, kad provincijos piliečiai arabai sėkmingai baigia išvaikyti danų kiaulių kompleksus ir žydruosius. Dėl šių išvaikymo taikys provincijai sankcijas. Taip pat grūmos, kad provincijos policija rasistinė. Tramdydama lietuvių arabų ir lietuvių ne arabų peštynes, sudrožė ne tam per kuprą. Vėl taikys sankcijas. Ypač jei plieksis per ramadaną. Ponas Egdūnas nespės dar užsilikusiems ne arabams piliečiams aiškinti, kas yra ramadanas. Kuo skiriasi sunitas nuo šiito, šiitas nuo alevito, alevitas nuo sufijaus, o burka nuo kaftano. Provincijos piliečiai lenkai plieksis su piliečiais arabais, kokia kalba turi būti rašomi gatvių pavadinimai. Ir naktimis nuplėšinės lenteles. Galiausiai pati didžiausia provincijos medina, vadinama Vilniumi, išsirinks miesto meru Jusufą. Nes jis greičiausiai išmoko kalbėti lietuviškai.