Išvykusi į Briuselį, į Europos valstybių vadovų susitikimą, šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė nepraleido progos per atstumą pakritikuoti mūsų valdžią. Karčių žodžių valstybės vadovė negailėjo ne tik dabartinei Algirdo Butkevičiaus, bet ir buvusiai Andriaus Kubiliaus vyriausybėms, jai įprastu neklystančiosios tonu pritardama, kad Europos Komisijos kritika Lietuvai yra labai teisinga. Atrodė, tarsi dėl mūsų bėdų kalti visi kiti, tačiau sau kaltės D.Grybauskaitė neprisiėmė.
- Ar toks mūsų prezidentės D.Grybauskaitės elgesys etiškas, ko ji siekia iš užsienio nesibodėdama ant Lietuvos pilti purvą tarsi tuo parodydama, kad gyvena ne mūsų šalyje, o ją stebi iš šalies?“ - „Respublika“ teiravosi politologo Algio Krupavičiaus.
- Aš manau, kad tai yra ir psichologinės problemos, ji nėra iki galo atsisakiusi savo, kaip eurokomisarės, vaidmens, kai 2007 ir ypač 2008 metais stipriai kritikavo Gedimino Kirkilo Vyriausybę dėl finansų, per mažo taupymo, nepasirengimo krizei. Tada ta kritika buvo gana adekvati. Šiandien, nuvykus į Europos valstybių vadovų susitikimą ar į kitus svarbius renginius kritikuoti savo valstybės, kurios vadovas esi, nėra etiškas ir korektiškas žingsnis. Politinė etika sako, kad valstybės vadovas neturėtų taip elgtis. Be abejo, valstybės vadovai turėtų būti savikritiški, bet savo marškinius skalbti viešai nėra geras būdas.
- Jeigu tai aišku visiems šalių vadovams, o mūsų prezidentė vis viena taip elgiasi, kaip galima būtų tai paaiškinti?
- Spekuliuoti galima įvairiai. Gal turi pagrindo pastaruoju metu suaktyvėjusios kalbos, kad D.Grybauskaitė baigusi kadenciją galėtų pretenduoti į kokius nors ES politinius postus. Nors tikimybė, kad ji galėtų būti paskirta į tokius postus nėra didelė, bet gali būti, jog tokią eurobiurokratinės karjeros perspektyvą ji pati svarsto ir projektuoja. Tai būtų lyg ir logiškas paaiškinimas. Kita vertus, jeigu atvažiuotų į Briuselį Prancūzijos prezidentas arba Angela Merkel ir pradėtų kritikuoti savo valstybes, būtų keista ir tokie žingsniai atrodytų kaip nesusipratimas.
- Turbūt negalima atmesti, kad nebe už kalnų ir šalies prezidento rinkimai.
- Be abejonės, tai gali būti rengimosi prezidento rinkimams elementas, tam tikros pratybos. Ji visomis įmanomomis progomis tiek Lietuvoje, tiek užsienyje stengiasi kritikuoti dabartinę Vyriausybę, kuri ideologiškai jai nėra patraukli, kurią formuojant ji kaišiojo daug pagalių, bet šiuo metu ji stengiasi parodyti savo distanciją ir kritišką požiūrį ir į A.Kubiliaus Vyriausybę, kurią ji visą laiką rėmė.
- Svarstant įstatymus Seime prezidentė ne kartą dėl jų griežtai pasisakydavo, net pati juos inicijuodavo, tačiau šliūkštelėdama kritikos Lietuvos valdžioms prezidentė nusiplauna rankas dėl vidaus problemų. Tarsi tai jos neliestų. Tai kas jai priklauso? Tradiciškai užsienio politika. Bet ar mes ją turime?
- Pastaruoju metu prezidentės ir Užsienio reikalų ministerijos užsienio politika yra aktyvesnė dėl to, kad artėja pirmininkavimas Europos Sąjungai. Mūsų valstybės vadovų laukia ne tik fotografavimasis ir priėmimai, bet ir galimybė veikti ES darbotvarkę. Prezidentė turi galimybių tuo pasinaudoti, ypač galvodama apie artėjančius prezidento rinkimus. Bet, antra vertus, jeigu žiūrėtume į santykius su kaimyninėmis šalimis ne ES užsienio politikos aspektu, juos esame gerokai sugadinę ir su artimesniais ir tolimesniais kaimynais. Prošvaisčių nelabai matyti.
- Ar prezidentė, ragindama dirbti Vyriausybę, negalėjo parodyti pavyzdžio? Tarkime, kas mėnesį galėjo kviestis į Prezidentūrą visą Ministrų kabinetą arba atskirus jo narius ir kartu su savo patarėjais aptarti skausmingiausius šaliai reikalus, o ne vien žarstyti kritiką svaidantis kandžiomis replikomis.
- Ne, prezidentas turi labai aiškią kompetenciją. Bet dėl D.Grybauskaitės Lietuvoje yra kita problema. Ji prisiima funkcijas, kurios nėra priskirtos prezidentui. Todėl atsiranda toks įspūdis, kad Lietuva turi du premjerus - vieną Gedimino pr.11, o kitą, dirbantį S.Daukanto aikštėje. Gal net įstatymiškai reikėtų tiek prezidento, tiek premjero funkcijas tikslinti. Aktyvesnį vaidmenį turėtų atlikti Seimas, labiau atskirdamas premjero ir prezidento kompetencijas. Šiuo atveju tarp premjero ir prezidentės atsiranda nesveika konkurencija.
- Bet reitingai turėtų prezidentę džiuginti. Rezultatai rodo, kad laikydamasi tokio elgesio modelio šalies vadovė susirenka sau pliusų.
- Lietuvoje apskritai žmonėms prezidentai patinka. Jie išrinkti piliečių, turi jų mandatą, jie atstovauja individualiai valdžiai. Prezidentas atsakingas už tam tikras veiklos sritis, sprendimus priima labiau asmeniškai, tačiau atsakomybės aiškios nėra. Žmonėms individualiai išrinkta valdžia labiau patinka nei kolektyvinė. Dėl to prezidentai yra gana populiarūs. Bet dabar mūsų realybė yra tokia, kad prezidentės populiarumas, palyginti su buvusiu prieš kelerius metus, yra gerokai smukęs. Buvo laikas, kai prezidentė apskritai neturėjo stipresnių konkurentų politikos arenoje, o šiandien tų konkurentų atsiranda ir ji nebėra vienareikšmis nuomonių lyderis. Patys sudėtingiausi visomis prasmėmis prezidentei buvo praėję metai. Po jos metinio pranešimo akcentavau, kad Lietuva išgyveno dvi ilgas politines krizes - vieną dėl FNTT vadovų nušalinimo, vidaus reikalų ministro atsistatydinimo, kai buvo iškilusi grėsmė netgi A.Kubiliaus Vyriausybei, kitą - porinkiminę. Dėl to pasitikėjimas prezidente visuomenėje yra gerokai smukęs.
