Kas iš Vakarų - tas šventa
Kažkodėl lietuvaičiai, ypač aukščiausiuose valdžios ešelonuose, yra susidarę nuomonę, kad viskas, kas iš Vakarų, yra pažangu, dora ir sektina. Tokių dorybės pavyzdžių Lietuvoje turime apsčiai. Vien monopolistiniai Skandinavijos bankai pažangiai ir „dorai“ padėjo tūkstančiams Lietuvos piliečių garbingai nuskursti, emigruoti, o kai kuriems iš nevilties ir pasitraukti iš gyvenimo.
Jei valdininkai ir seimūnai nejaučia atsakomybės visuomenei, tai kokią atsakomybę ar padorumą gali jausti bankai, atėję čia pralobti su padorumu nieko bendra neturinčiais būdais? O mūsų teismai aklai tenkina bankų pretenzijas prieš Vertybinių popierių komisijos (VPK) sprendimus dėl nukentėjusių Lietuvos piliečių. Taip lengviau.
Išpūtė kainas
Profesionaliai suvokti, kas yra su akcijomis susietos obligacijos (SASO), yra labai sudėtinga. Aš pats šį produktą, kurį platino bankas „DnB Nord“, studijavau dvejus metus ir vis tiek liko daug neatsakytų klausimų. Pavyzdžiui, kas buvo nupirkta už klientų paimtus kreditus? Kiek procentų investicinių lėšų dalyvavo opcionuose, kitaip tariant - lažybose?
Bankas net 76 proc. SASO emisijos išplatino ne už klientų nuosavas lėšas, bet už savo lėšas paskolų pavidalu. Tai rodo, kad įprastinei rinkai produktas buvo nepatrauklus. Bankas, siekdamas per ribotą laikotarpį išplatinti visą emisiją ir nepažeisti Lietuvos banko rekomenduojamų normatyvų dėl paskolų suteikimo (neviršyti 80 proc. kredituojamos įsigyjamo produkto vertės), dirbtinai 4-5 kartus didino klientų nekilnojamojo turto vertę, palyginti su realia to laikotarpio rinkos verte.
Tokiu būdu bankas suteikė klientui didesnę paskolą ir išplatino daugiau produkto, nei klientas būtų įstengęs įsigyti, jei nebūtų šitos schemos. Tokiu būdu klientui atsirado prievolė mokėti 4-5 kartus didesnes palūkanas. Toks veiksmas rinkoje būtų pavadintas finansine machinacija, nes elgtasi taip, kad klientas ilgus metus privalėtų mokėti palūkanas.
Norvegiškas analogas
Dėl panašių bankų veiksmų teisinio įvertinimo jau yra susiformavusi tarptautinė teismų praktika. Oslo apylinkės teismas 2010-ųjų birželio 15 dieną priėmė sprendimą, kuriuo pripažino, kad bankas „DnB NOR“ užsiėmė spekuliacine veikla, sudarė įspūdį, jog iš produkto galima tikėtis didelio pelno, užmaskavo tiesą, ir priteisė klientui padengti patirtus nuostolius.
Teismas išnagrinėjo 1949 metais gimusio piliečio skundą dėl įsigyto struktūrinio taupymo produkto banke „DnB NOR“ 2000-ųjų rudenį. Lietuvoje veikia šio banko padalinys, pernai vieninteliu „DnB Nord“ grupės savininku tapo „DnB NOR“. Norvegijos piliečio apskųstas produktas, dėl kurio įsigijimo teismas priteisė bankui padengti patirtus nuostolius, pagal savo prigimtį yra toks pat produktas, koks buvo išreklamuotas Lietuvoje SASO trumpiniu.
Investavo į... lažybas
Norvegijos piliečiui, analogiškai kaip ir banko „DnB Nord“ klientams Lietuvoje, buvo įpiršta paskola siūlomoms obligacijoms įsigyti. Pasirodo, dar 2000-aisiais įsigytas šešerių metų trukmės produktas virto kliento nuostoliu. Tad lietuviškasis filialas, atsižvelgdamas į praktinį savo pirminio banko pavyzdį, galėjo neplatinti tokio produkto, jei elgėsi, kaip teigia, sąžiningai.
Paaiškėjo, kad pirminis bankas pirko opcioną Londono biržoje. Tai nėra kokių nors konkrečių akcijų ar vertybinių popierių įsigijimas, o tiesiog lažybos tarpbankinėje biržoje dėl reklamos brošiūrose ir sutartyse nurodytų akcijų kainos. Bankas buvo vykdomoji šalis. Jis neinvestavo nė į vieną iš tų rinkų, kurias taip teigiamai pristatė klientams.
Oslo teisme liudijęs makleris atskleidė tik profesionalams suprantamą esmę: 2002 metais bankas bandė parduoti „gryną“ produktą, t.y. opciono akcijas, bet niekas nenorėjo jų įsigyti, klientai nebuvo linkę pirkti pagrindinio produkto. Tik tada, kai bankas paslepia jį po nereikšmingais priedais, suteikiančiais jam patikimumo įspūdį, žmonės jo užsimano, nors produkto pelningumo galimybės - labai menkos.
Riziką nutylėjo
Lietuvoje bankas „DnB Nord“ irgi orientavo klientus į tikėtiną pelningumą, neakcentuodamas rizikos ir nepateikdamas teisingų skaičiavimų, koks bus nuostolis įsigyjant obligacijas ne iš nuosavų pinigų, o iš skolintų tame pačiame banke. Oslo teismas banko „DnB NOR“ atveju atliko skaičiavimus ir pateikė 3 galimas versijas. Tapo akivaizdu, kad klientas neturėjo jokių šansų gauti pelno.
Norvegijos atveju nuostolingumo galimybė buvo nuslepiama ir sumenkinama, nepalankios sąlygos pateikiamos taip, tarsi investuotojui būtų naudingos. Analogiškai veikė padalinys Lietuvoje, vartodamas tik pozityvius būdvardžius, skatinančius būti modernius, pasinaudoti išskirtine galimybe ir pan.
Oslo teismas pripažino, kad paskola obligacijos daliai yra gryna fikcija. Tai nėra paskola, skirta realiai investicijai. Teismas atsižvelgė ir į žiniasklaidoje paskelbtus kritinius straipsnius bei autorių nuomonę, kad bankas neturėtų parduoti to, ko klientai nesupranta arba ko nepavyksta „tinkamai“ išaiškinti. Teismas padarė išvadą, kad pilietis veikiausiai nebūtų sutikęs su sutarties sąlygomis, net iš dalies, jei jam būtų pateikta išsami informacija.
Deja, mūsų teismai kitokie
Išvada tokia: Norvegijos teismai gina piliečio, o ne kapitalo interesus. Tam tikslui netgi pasitelkiama viešoji nuomonė, o Lietuvoje priešingai - vieši pasisakymai sulaukia kaltinimų dėl išankstinės nuomonės formavimo, spaudimo teismui ir t.t. Tiesa, Norvegijos apeliacinis teismas prieš savaitę priėmė kitokį nei apylinkės teismas sprendimą, tačiau jis bus skundžiamas ir tyrimą perims aukštesnė instancija. Tad esmės tai nekeičia, praktika jau suformuota.
Paskola Norvegijoje suteikta neįkeičiant nei nekilnojamojo turto, nei nupirktų obligacijų. Ar lietuviškojo „DnB Nord“ priverstinis reikalavimas įkeisti nekilnojamąjį turtą ir obligacijas nebuvo perteklinis? Jei tos obligacijos buvo tokios tikėtinai pelningos, tai kodėl bankas reikalavo užstatyti jam jo paties akcijas ir dar papildomai - nekilnojamąjį turtą?
Praktika jau susiformavo
Panašią bylą nagrinėjo ir Vokietijos Aukščiausiasis Teismas. Nedidelė įmonė pasirašė su banku konsultavimo ir finansinio sandorio sutartis. Teismas nagrinėjo skirtingą nei SASO produktą, tačiau jis savo esme buvo išvestinė finansinė priemonė, sudėtingas finansinis produktas kaip ir SASO. Bankas pripažintas kaltu.
Vienas iš teismo argumentų buvo toks: bankas turėjo įsitikinti, ar klientas pasirengęs rizikuoti. Jam nereikia papildomai aiškinti tik tuo atveju, jei iki šiol buvę ryšiai truko ne vienus metus arba bankas žino, kaip investuotojas elgėsi iki šiol buvusiais investavimo atvejais. Tuo tarpu Lietuvoje kai kurie nukentėjusieji net nebuvo „DnB Nord“ klientai. Dauguma nukentėjusiųjų iki tol nebuvo investavę į rizikingus produktus, o labai sudėtingam SASO mechanizmui perprasti ir tikėtiniems rezultatams apskaičiuoti reikėjo specifinių žinių. O ir nepaisant ankstesnių sandorių, t.y. praktikos atlikti panašius veiksmus, negalima įpiršti kito produkto, kuris skiriasi sudėtingumu.
Vokietijoje teismas konstatavo, kad bankas piktavališkai apgavo, neteisingai konsultavo, nepakankamai gerai išaiškino rizikas ir tokio sandorio pasiūlymas neatitiko įmonės pasirengimo rizikuoti bei jos investavimo tikslų. Teismas patenkino įmonės reikalavimą atlyginti patirtus nuostolius.
Keisti sutapimai
Lietuvoje VPK, pasikeitus jos vadovui, 2011-ųjų liepos 28 dieną priėmė sprendimą, kad banko „DnB Nord“ elgesys padarė didžiulę žalą ir pakirto pasitikėjimą pačia investavimo paslauga. Tačiau ne tik bankas „DnB Nord“, bet ir ankstesni teismai mano kitaip: jei klientas pasirašė sutartį, vadinasi, pasikabino akmenį po kaklu ir neteko teisės mąstyti, kvestionuoti nesąžiningą banko elgesį. Vadinasi, negalime ir iš telefoninių sukčių reikalauti grąžinti iš bobutės išviliotų pinigų: juk niekas iš jos neatėmė, pati atidavė.
Po VPK sprendimo įdomiai klostėsi kiti įvykiai. Lietuvos bankas šių metų rugsėjo 20-ąją paskelbia, kad mato reikalą VPK prijungti prie Lietuvos banko. Ar tokiam sprendimui turi kokią nors įtaką faktas, kad iki šiol daugumai bankų, veikiančių Lietuvos teritorijoje, tvarkant įvairius juridinius reikalus atstovavo kompanija „Lawin“? Ta pati, kurioje iki atsisėsdamas į Lietuvos banko pirmininko kėdę sąžiningai dirbo ir bankų interesus gynė Vitas Vasiliauskas. Kodėl Lietuvos bankas nieko nedaro dėl Lietuvoje veikiančio komercinio banko neteisėto produkto reklamos ir platinimo, nesiima banko „DnB Nord“ SASO platinimo už skolintas lėšas tyrimo? Kodėl, kai buvo paskelbtas bankui „DnB Nord“ nepalankus VPK sprendimas, Lietuvos bankas prabilo apie VPK prijungimą prie Lietuvos banko?
Ar tik ne todėl bankas „DnB Nord“ Lietuvoje suskubo vėl keisti pavadinimą, nes per aštriai pakvipo jo sukurti pašvinkę produktai? Ko gero, šioje istorijoje yra labai daug neatsakytų klausimų.
Teismai aiškina, kad bylas dėl „DnB Nord“ sunku išspręsti, nes nėra teisminės praktikos. O ji, pasirodo, yra. Tačiau teismai yra atskira respublika, kurioje vadovaujamasi protu ir sąžine. O tas protas ir sąžinė yra tokio lygio, kokio yra. Jų motyvacija ginti bankus, o ne Lietuvos piliečius, turbūt yra didesnė.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
