Šiandienos Lietuva dalijama į “kedininkus” ir “antikedininkus”. Atskirtis formuojama tuo pačiu principu kaip ir ankstesniais “pilietinių karų” atvejais - “brazauskininkų” ir “landsbergininkų”, “paksofilų” ir “paksofobų”, LEO šalininkų ir priešininkų. Jokių niuansų, jokių išlygų. Jei nesi vienoje pusėje - esi iškart bloškiamas į kitą.
Drąsius Kedys - arba nusikaltėlis, arba didvyris. Jeigu laikai jį didvyriu, privalai užsimerkti arba teisinti visus jo veiksmus. Jeigu laikai nusikaltėliu - privalai užsimerkti arba teisinti sistemą, kurios trūkumus ir ydas, o kai kuriais atvejais - kriminalinius bruožus atskleidė jo byla.
Šiame kontekste reiktų atskirti personą ir simbolį. Drąsius Kedys tapo vėliava kovoje su prievarta, skriauda, iškrypimais, abejingumu, politine ir juridine stagnacija bei korupcija. Galima ginčytis, ar simboliai pasirenkami pelnytai, ar nepelnytai. Bet galima simbolį vertinti jau egzistuojančio fakto požiūru.
Lietuvis patriotas, žvelgdamas į paminklą karaliui Mindaugui arba švęsdamas jo karūnavimo dieną, tapusią Valstybės diena, per šį simbolį išreiškia pagarbą Lietuvos idėjai. Nesvarbu, kad Mindaugas iš tiesų nebuvo Lietuvos valstybės kūrėjas, o geriausiu atveju - šios kūrybos tęsėjas. Šiuo požiūriu simbolinis vaidmuo kur kas labiau tiktų pirmajam įvardytam Lietuvos valdovui Netimerui, o galbūt ir vėliau galutinai valstybę suvienijusiam Traideniui. Simbolių kontekste ignoruojamas moralinis asmens veidas - Mindaugo svetimavimas, brolžudystės, lietuviškų žemių parceliavimas okupantams. Dar mažiau dėmesio skiriama datų tikslumui: anot kai kurių istorikų, Mindaugo karūnavimui priskiriama data laužta iš piršto. Pagaliau jau beveik niekam nerūpi, kur iš tiesų stovėjo Mindaugo įkurta pirmoji Lietuvos katedra - ji siejama su Vilniaus katedra. Istorinė tradicija simbolius paskirstė taip, o ne kitaip. Daugeliui to užtenka.
Antras pavyzdys - Lietuvos valstybė tarpukariu vadinama “Smetonos Lietuva”. Nors galbūt kur kas labiau ją tiktų vadinti “Basanavičiaus Lietuva”. Patriarchas ne tik vadovavo jos kūrimui, bet, nė dienos nebuvęs faktiniu jos vadovu, išvengė daugelio klaidų, kurių išvengti nepavyko jo įpėdiniui. Vėliau gerus šešerius metus čia buvo “Stulginskio Lietuva”, dar vėliau - “Griniaus Lietuva”, tik po to ji vėl tapo “Smetonos Lietuva”. Vis dėlto, nepaisant nei istorinio tikslumo, nei skirtingų moralinių vertinimų, šio valstybės laikotarpio simboliu tapo Antanas Smetona.
Dar vienas pavyzdys - Lietuvos atgimimas su Sąjūdžio vėliava. Ideologinės istoriosofijos kontekste gana dažnai praleidžiama pro akis ištisa tęstinės rezistencijos epocha - nuo Birželio sukilimo iki Laisvės lygos ir “Jaunosios Lietuvos”. Užmirštama net vidinė paties Sąjūdžio įvairovė - nuo atvirų nepriklausomybininkų Rolando Paulausko, Romualdo Ozolo iki lojalumą sovietams demonstravusio Vytauto Petkevičiaus ir konformizmu pasižymėjusios Kazimiros Prunskienės. Šiandien Lietuva atsimena tik vieną Sąjūdį ir dažnai - tik Sąjūdį. Pripažįstant jo vaidmenį, istoriškai ir morališkai reiktų pripažinti jo vidinį ir išorinį kontekstą. Vis dėlto simboliškai šiandien, tardami “Sąjūdis”, paprastai galvojame apie visos Lietuvos atgimimą.
Simbolių pagrįstumas ar nepagrįstumas yra viena, praktinė jų reikšmė - visai kas kita. Simbolių kontekste retam besvarbu, ar Drąsius Kedys iš tiesų suvedžiojo paauglę, ar jis ragino ją darytis abortą, ar paskui staiga tapo rūpestingu tėvu, ar tiesiog suvedinėjo sąskaitas. Dabar jis yra ne tik persona, bet ir simbolis. Šia prasme - ir tik šia - “Drąsiaus kelias” yra kiekvieno doro piliečio kelias į gražesnę, švaresnę, teisingesnę Lietuvą.
