1 nuotr.Euro naudos argumentai
Koks galėtų būti realus lito atsisakymo naudos ir praradimų balansas? Euro įvedimo šalininkai labiau linkę akcentuoti jo naudą ir pranašumus. Apie praradimus užsimenama tik puse lūpų arba visai nutylima. Taigi kokiais argumentais grindžiama euro nauda ir pranašumai.
Pirmasis argumentas: atkrenta pinigų keitimo sąnaudos, žmonėms patogiau keliauti po visą Europą. Tai tiesa. Skaičiuojama, kad per metus bankai, konvertuodami valiutas, uždirba 100-120 mln. litų. Euro atveju 60-80 mln. liktų piliečių piniginėse ir įmonių sąskaitose. Euro šalininkai pamiršta pridurti, kad atkristų ne visos pinigų konvertavimo sąnaudos. Turistaujantys piliečiai, verslininkai ar darbo emigrantai vyksta ne vien į euro zonos šalis, keliauja į JAV, Kanadą, Norvegiją, Egiptą, Pietryčių Azijos valstybes.
Antrasis reikšmingas argumentas: investicijos. Įsivedusi eurą šalis taptų patrauklesnė užsienio investuotojams, sumažėtų valiutos devalvavimo rizika. Dėl to būtų galima ginčytis, nes investuotojams pakanka to, kad Lietuva yra ES narė, o litas susietas su euru. Užsienio investuotojams kur kas svarbiau nei euras yra verslo aplinkos indikatoriai: mokesčiai, darbo santykių lankstumas, teritorijų planavimo ypatumai, valdininkų biurokratizmas ir korumpuotumas, fizinis saugumas, išplėtotas paslaugų sektorius, tiesioginių skrydžių galimybė ir kt. Beje, Estijos buvimas euro zonoje nesukėlė jokio investuotojų ažiotažo, neatsitiko to ir Slovėnijoje.
Trečiasis argumentas, kurį itin mėgsta finansų ministras: atpigs skolinimasis tarptautinėse rinkose. Įsiklausykime - pinigų skolinimasis! Negi ketinama ir toliau gyventi ne pagal savo galimybes ir sekti Pietų Europos valstybių pėdomis? Ar ne pigios paskolos tarptautinėse rinkose išpūtė daugelio valstybių viešuosius finansus ir biudžeto deficitus? Graikija, Portugalija, Italija, Ispanija, net Airija kone dešimtmetį mėgavosi pigiu skolinimusi, kuris skatino nekilnojamojo turto plėtrą, vertė plėsti valstybines struktūras, o siekiant įtikti rinkėjams buvo negailima lėšų socialinėms programoms. Suprantama, tai skatino tų šalių ekonomiką, didino vartojimo potencialą. O dabar? Dabar, kai tenka karpyti viešojo sektoriaus išlaidas, riboti socialinių programų finansavimą ir tuo pat metu išpirkti anksčiau išleistas obligacijas, Pietų Europos valstybės pakibo sunkiu akmeniu po ES ir euro zonos kaklu. Ir visiškai neaišku, kiek ten dar tęsis politinis nestabilumas ir socialiniai neramumai. Taigi apie pigaus skolinimosi perspektyvą geriau nekalbėti.
Ketvirtasis argumentas: įsipareigojimai, stojant į ES. Girdi, stojimo sutartyje yra nedviprasmiškas pažadas įsilieti į pinigų sąjungą. Ar tikrai nėra kitos išeities? Yra. Lito ir euro kursų sąsajos, ketinimai dalyvauti bankų sąjungoje, įsipareigojimai laikytis finansinės drausmės reiškia tai, kad Lietuva nominaliai yra pinigų sąjungos narė. Stojimo į ES sutartyje nėra nurodytas konkretus bendros valiutos įvedimo terminas. Tai gali būti ir 2020 metai, kai ES išbris iš recesijos, prasiskolinusios valstybės stabilizuos savo ekonomiką, o euras atsistos ant tvirtų monetarinių kojų. Arba iš recesijos neišbris. Beje, apie šią niūrią alternatyvą diskutuojama vis plačiau.
Štai ir visi euro naudos argumentai.
Kokie laukia praradimai?
Pirmasis praradimas - tiesioginės euro įsivedimo sąnaudos. Skaičiuojama, kad išankstinė įmoka į Ekonominio stabilumo fondą siektų 746 mln. litų, o garantijų suma sudarytų 5 mlrd. litų. Estijos išankstiniai įnašai siekė 518 mln. litų, o garantijų suma - 4,5 mlrd. litų. Ketvirtadalis valstybės aukso atsargų, kurios turės ne tik atsispindėti ECB balansuose, bet privalės būti pergabentos į jo saugyklas, taip pat yra praradimai. Ir kažin ar tas auksas kada nors iš ten besugrįš. Beje, apie šį praradimą linkstama nutylėti. Nemėgstama kalbėti ir apie sąnaudas, kurias patirs verslo įmonės ir valstybinės institucijos keičiant kompiuterines programas. Manoma, kad šios sąnaudos, įskaitant personalo apmokymus, gali siekti 210-230 mln. litų.
Antrasis praradimas, kurio neišreikšti pinigais - tai valstybės esminių suverenių galių netektis. Atrodytų, kad aukščiausieji šalies pareigūnai nesuvokia, kad monetarino suvereniteto delegavimas Europos Komisijai ir Europos centriniam bankui reiškia pragaištingą žingsnį link visiško valstybės nepriklausomybės praradimo.
Ne visos valstybės it klusnūs avinai ketina nertis euro kilpą. Lenkijos ir Čekijos vadovai pareiškė, kad bus rengiami referendumai dėl nacionalinių valiutų, o kartu dėl valstybės suvereniteto atsisakymo. Tokių iniciatyvų girdisi ir pas mus, tačiau nūnai valdantieji padarys viską, kad toks referendumas neįvyktų. Tautos valia buvo išreikšta stojant į ES. Deja, daugelis turėtų prisiminti, kokių begėdiškų triukų tuomet buvo pasitelkta.
