ES - mūsų donorė? Turbūt juokaujate

Aklieji turėjo praregėti bent jau dabar, į Bendrijos pakraščius įsibrovus afrikiniam kiaulių marui. Užkratas užfiksuotas ir Lietuvoje. Tačiau Briuselis, atrodo, nesupranta, kad kai prakiūra guminės valties priekis, iš pradžių sušlampa kojos sėdinčiam priekyje, paskui  - sėdinčiam viduryje. Ir galiausiai valtis nuskęsta. ES norėtų, kad kiaulių maro valtį mes užlopytume vieni su kaimynais, kurie užkrato taip pat neišvengė. Bendrija prisidėjo tik simboliškai.

Štai buferinei zonai įrengti Lietuvai reikėjo 30 mln. litų, o tegavo 7 mln. Tarsi bandoma parodyti, kad skęstančiųjų gelbėjimas - pačių skęstančiųjų reikalas. Tačiau tokia išmintis šiuo atveju nėra išmintis: skęsime mes - skęs ir Europa. Laimė, turime, atrodo, principingą naują žemės ūkio ministrę, kuri žada ne prašyti, o reikalauti iš ES pinigų. Ir ne varganos išmaldos. ES narės nedega noru prisidėti, kaip ir daugiabučio namo pirmo aukšto gyventojai paprastai nenori prisidėti prie stogo remonto.

Bet praregėti galima buvo ir anksčiau. Pavyzdžiui, ar nėra keista, kad ES įsako Lietuvai išsaugoti savo sienų, kurios yra ir išorinės ES sienos, saugumą, tačiau prie tų sienų saugumo Lietuva turi prisidėti solidžia dalimi - nuo dešimtadalio iki penktadalio? Gal liūto dalį turėtų sumokėti tos, kurių visos sienos yra vidinės, todėl yra saugomos kitų valstybių? Kur čia tas filantropiškumas? Labiau primena veidmainiškumą, kuriuo Briuselis garsėjo ir anksčiau, o dar kartą pademonstravo Rusijai paskelbus embargą maisto produktams iš kai kurių pasaulio valstybių ir iš visos ES. Paramos sulaukė pirmiausia persikų bei nektarinų augintojai. Kodėl ne, pavyzdžiui, kviečių augintojai? Atrodo, todėl, kad pirmoji kultūra ypač populiari senosiose ES valstybėse, o štai kviečiai labiausiai auga „antrarūšėje“ ES dalyje.

Tos pačios „antrarūšės“ ES dalies žemdirbiai gauna daug mažesnes tiesiogines išmokas, kad juos būtų galima išstumti iš rinkos, tačiau euroentuziastai iškart kontrargumentuoja: užtat maždaug 28 proc. metinio šalies biudžeto pajamų sudaro ES parama.

Vėlgi ar tinka žodis „parama“? Ar tikrai pasireiškia ES filantropiškumas? Deja, tik pavieniai ekonomistai drįsta pasakyti tiesą, kurios „Respublikos“ leidiniams“ prieš kurį laiką nepabijojo pareikšti tuometinis finansų viceministras Rolandas Kriščiūnas, dabar einantis užsienio reikalų viceministro pareigas. Prieš jį reikia nulenkti galvą, nes ką nors kritiško pasakyti ES atžvilgiu yra „politiškai nekorektiška“, už tai galima net postą amžiams prarasti. Tai štai R.Kriščiūnas viešai pareiškė, kad yra suskaičiuota: iš kiekvieno struktūrinės paramos euro, išleisto, pavyzdžiui, Lietuvoje ar Lenkijoje, 80 centų grįžta į šalis donores, nes iš jų perkamos technologijos, įranga, daugelį projektų įgyvendina tų šalių donorių įmonės, kurios pajamas išveža iš paramos gavėjų. Tad senosios ES valstybės, galinčios už neklusnumą Lietuvai pagrasinti finansavimo sumažinimu, yra ne tik įgijusios spaudimo įrankį, bet ir nepelnytai vadinamos filantropėmis.