F.Kauzonas: O aš ir vėl mačiau Lietuvą

Lietuva, kuri neturi valdžios

Ką reiškia „O aš ir vėl mačiau Lietuvą?“ Kad aš joje nebegyvenu? Gyvenu, bet gyvenu kitoje. Šioje būnu tik keliskart per metus. Kai į vieną vietą susirenka folkloro ansambliai iš visos Lietuvos. Net negali patikėti, kad jų gali būti tiek daug. Stebėdamas dalyvių amžiaus „atstumus“, imi įtarti, kad susirinkę keturios kartos - nuo prosenelių iki jų proanūkių. Ir visi tautiniais rūbais-rūbeliais. Kaip nuostabu būna po tą Lietuvą vaikštinėti, žiūrėti į ją, jos klausytis. Matyti ir girdėti tai, ką iš dainuojančių ir šokančių prosenelių perima čia pat su jais dainuojantys ir šokantys jų proanūkiai. O tie proseneliai seniai seniai visa tai yra perėmę iš savo prosenelių, gi šie - iš dar toliau...

Šiemet Dainų šventės Folkloro dieną ir vėl turėjau malonumą pagyventi toje Lietuvoje. Ilgai. Nuo ankstyvo ryto iki sutemų. 12 kilometrų sukoriau. Kodėl tiek daug? O todėl, kad Bernardinų sode reikėjo apeiti 14 vietų kuriose koncertavo ši Lietuva, o visai čia pat, Gedimino kalno papėdėje, - dar 8. Kodėl tiek daug? Nes ansamblių suvažiavo 360. Iš visos Lietuvos ir pasaulio, tad kiekvienam teko skirti bent jau po keliolika minučių. Visuose 22 koncertų „taškuose“ vienas folkoloro ansamblis keitė kitą, ir aš, norėdamas pamatyti ir išgirsti jų kaip galima daugiau, sukau ir sukau ratus per visas jų pasirodymų aikštes-aikšteles. Ir dar vis pasidairydavau į šalis - gal sutiksiu bent vieną Lietuvos politiką, paklausiu, kaip jam mano Lietuva patinka. Nesutikau. Gal jie vaikščiojo kitais maršrutais. O gal gyvena „kitoje Lietuvoje“.

Tiesa, vieną politiką vis dėlto sutikau. Lazdijų rajono merą Margelį! Neklausiau, ar jam čia patinka. Buvo matyti, kad patinka - su didžiule pintine saldumynų-gardumynų ėjo prie saviškų - lazdijokų, - kurie tuoj tuoj baigs koncertuoti - reikia lauktuvių nunešti. Paskui sužinojau, kad ir kitų savo rajono folkloro kolektyvų tokiu būdu sveikinti ėjo. O jų čia, Gedimino pilies priekalnių Lietuvoje, tądien koncertavo... 26! Vien iš Lazdijų rajono! Mano vaikystės ir jaunystės Lazdijuose nebuvo nė vieno. Ką ten „nebuvo“ - mes nežinojome nei žodžio „folkloras“, nei „etnografija“.

O kitų politikų folkloro dienoje, deja, ir nė vienas mano sutiktas bičiulis nebuvo regėjęs. Net kultūros ministrės. Su tautiniais rūbais per televiziją yra regėję, o folkloro dienoje - ne. Gal, sakau, bijojo, kad jos ypatingo dėmesio nestokojantys, mano kukliu supratimu, antikultūros kūrėjai ir skleidėjai nepamanytų, kad ministrė jų, drįstu manyti, ir savo, šventąsias FLUXUS ir kitokių postmodernizmo atmainų idėjas bus išdavusi... O man, prisipažįstu, gaila, kad ministrės čia nebuvo. Tikrą Švediją ji matė, tikrą Norvegiją matė, o tikros Lietuvos?..

Ir prezidentės čia nebuvo. Nei su tautiniais rūbais, nei be. Aš, pavyzdžiui, jau imu neįsivaizduoti prezidentės ne vaikų apsuptyje. Ir man tai patinka. Taigi čia, Bernardinų sode, ji būtų tiesiog maudžiusis tūkstančio vaikiukų-„folkloriukų“ jūroje. Ir jai tai irgi, ko gero, būtų patikę. Nesimaudė... Ir nepamatė tikros Lietuvos...

Sakydamas „tikros Lietuvos“, turiu galvoje, ne vien ansmbliečius. Neprastesni buvo ir žiūrovai, ne tik plojantys, o ir patys dainuojantys - gal buvę ansambliečiai, gal būsimi... Nemačiau nė vieno rūkančio ar išgėrusio, neaptikau nė mažiausios numestos šiukšlytės. Negirdėjau nė vieno rusiško keiksmažodžio. Net iš gimnazistų lūpų. Šių dienų Lietuvoj, ypač Vilniuj, - tai beveik stebuklas. Užsivelka tautinį rūbą, užtraukia lietuvišką dainą - ir po to, klausyk ir žiūrėk, kelias dienas joks keiksmažodis iš lūpų neišsprūsta.

Verkti norisi, kad tokia graži ši Lietuva tądien neturėjo savo valdžios - tik Lazdijų merą...

Šveicariškas laikrodis

Tiesą sakant, Folkloro dienoje aš kai ko nesupratau. Nemačiau ne tik politikų, bet ir Šventės valdžios. Kolektyvai laiku ateidavo į savo koncerto vietą, patys išeidavo, juos pakeisdavo kiti. Jokių pauzių jokių „mechanizmo“ sutrikimų. Galėjai pamanyti, kad visa ta Lietuva veikia kaip šveicariškas laikrodis. Taip nebūna ar ne? Šitoje Lietuvoje, pasirodo, būna.

Tiesą sakant, aš truputį pasukčiavau teigdamas, kad nesupratau iš kur atsirado tas šveicariškas laikrodis. Žinau. Ir esu laimingas, kad žinau. Nuo tada, kai prieš pusšimtį metų, būdamas dar visiškai jaunas, atsikrausčiau į Vilnių, iškart atsidūriau prie to šveicariško laikrodžio. Net pačiam kartais tekdavo įlįsti į jį ir pabūti smulkučiu jo dantračiuku. Atsimenu, kaip tuometinis Liaudies meno rūmų (šiandienio Nacionalinio kultūros centro pirmtako) direktorius Sverdiolas man parodė Kultūros ministro pavaduotoją Vytautą Jakelaitį ir pasakė: „ Jeigu, pavyzdžiui, už vieno stalo reikėtų pamaitinti kokį tūkstantį dainų šventės dalyvių, jis prieš mėnesį nujaustų, kurioje vietoje bus nepadėtas šaukštelis.“

Žinoma, tai savotiška metafora, bet po kelerių metų tas pats Jakelaitis mane pakvietė dirbti į Kultūros ministeriją ir aš jį pažinojau iš „labai labai arti“ - jis man buvo kaip tėvas. Sverdiolas buvo teisus. Jakelaitis irgi buvo toks. Jie visi buvo tokie: ir Kultūros centro vadovai Solomonas Sverdiolas, paskui Juozas Mikutavičius. Toks yra ir pagrindinis šios Dainų šventės organizatorius Saulius Liausa. Ką aš čia dabar parašiau? Daugiau kaip per pusšimtį metų, kai stebiu šią visai ne „prezidentinę rotaciją“, tik trečias Kultūros centro direktorius? Ar ne todėl šveicariškas laikrodis taip ilgai negenda, kad skubiai neperdavinėjamas iš rankų į rankas kaip paskutinė trijų girtuoklių rūkoma „rotacinė“ cigaretė po kiekvieno užtraukto dūmo.

Prieš mane dokumentas, kurį laisvalaikiu galėtų pastudijuoti Lietuvos politikai. Tai Nacionalinio kultūros centro parengta atmintinė Dainų šventės dalyviams. Ten atsiskleidžia beveik visas šveicariško laikrodžio mechanizmas. Ech, pastudijuotų atmintinę bent vienas mūsų politikas!.. Galbūt imtų suvokti, kaip turėtų būti valdoma valstybė. Seniai mačiau dokumentą, kuris būtų taip juvelyriškai ir su tokia pavydėtina kompetencija parengtas. Kas būtų, jeigu Seime įstatymų projektai taip kruopščiai būtų rengiami, svarstomi ir po tokių svarstymų virstų įstatymais? Oi, gerai būtų. Įsivaizduoju, kaip estai imtų sukti galvas norėdami bent prisivyti taip greitai pirmyn šuoliuojančią Lietuvą. Bet jeigu dokumentas, kuris dabar prieš mane, atsidurtų priešais kiekvieną Seimo narį ir jis perskaitytų bent 20 puslapių? Pusė Seimo narių atsistatydintų. O jeigu visus 53 puslapius? Galėtume kartu su ateinančiais prezidento rinkimais, rinkti ir naują Seimą. Nes dauguma dokumentą skaičiusiųjų suvoktų, kad iki tokio lygio jie nepakils net Seime prasėdėję tris ir daugiau kadencijų.

Atmintinėje surasi viską. Iki smulkiausių detalyčių - net ką daryti, jeigu šventės dalyvis suviduriuotų ar net apsinuodytų. Gal sakau, todėl ir niekas neaptinka tos gydymo įstaigos, į kurią buvo kreiptasi dėl šventėje suviduriavusiųjų ir net apsinuodijusiųjų. O gal jų ir nebuvo? Gal kažkas užsinorėjo šveicariško laikrodžio. Kad jis taptų trijų girtuoklių rūkoma ta pačia cigarete?

Epilogas

Nesu žmogus, kuris manytų, kad šventėje viskas buvo be priekaištų. Jeigu visiems viskas būtų patikę, tai reikštų, kad jau nuvažiavo kažkur į balas.

Aš, pavyzdžiui, nemačiau besilinksminančios publikos, šokančių ar dainuojančių žiūrovų (išskyrus, žinoma, Folkloro dieną). Atsimenu kaip tas pats jau dukart minėtas Sverdiolas prieš daug metų paprašė, kad knygai apie buvusią Dainų šventę, kažką parašyčiau. Parašiau. Kad man šventė prasidėjo tada, kai šventė baigėsi. Kai ėmė dainuoti ir šokti Vilnius: aikštės, tiltai, troleibusų ir autobusų sustojimai, senamiesčio kiemai-kiemeliai, platesni šaligatviai. Man sumokėjo honorarą, bet nespausdino. Girdi, gali įsižeisti šventės dalyviai, kolektyvų vadovai. Taigi, sakau, būtent čia ir yra jų nuopelnas. Juk būtent jie savo pasirodymu ir sukėlė ant kojų visą linksmintis ėmusį Vilnių ir jo svečius. Ir žinote, ką jis man pasakė: „Tai šitą ir turėjai parašyt“. Tada neparašiau. Dabar parašiau.

Per tuos 50 metų, kai domiuosi dainų švenčių organizavimo eiga, negalėjau nepastebėti ir vienokio ar kitokio vyriausybių dėmesio tokio didžiulio masto renginiui. Tačiau tokio dėmesio, kokį parodė pastaroji Vyriausybė (šventei pasibaigus!), dar nebuvau regėjęs. Vyriausybės kancleris Algirdas Stončaitis davė nurodymą Vidaus reikalų, Sveikatos ir Kultūros ministerijoms skubiausiai parengti pasirengimo Dainų šventei ir šventės eigos vertinimą.

Kas padiktavo tokią skubą, kad įjungta net Vidaus reikalų ministerija - tarsi reikėtų atlikti kažkokio nusikaltimo tyrimą. Ar kažkuriam iš Vyriausybės vadovų staiga prabudo profesinės aistros? Gal UNESCO, paskelbusi mūsų ir latvių bei estų dainų švenčių tradiciją žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevru, gavo Lietuvos veganų ar vegetarų skundą, kad jie, dalyvaudami UNESCO globojamoje Dainų šventėje Vilniuje negavo specialaus, tik jiems pritaikyto, maitinimo? Gal kancleriui apsiskundė šventėje suviduriavusieji ir net apsinuodijusieji, pavyzdžiui, net kokie 36 iš 36 tūkstančių šventės dalyvių? Tačiau man, ir, ko gero, ne man vienam, kyla įtarimas, kad paprasčiausiai atsirado kažkas, kas norėtų perimti šveicarišką laikrodį ir turėti jį savo kišenėje. Tik manau, Lietuvoje dar rasis piliečių, o ne vien turinčiųjų pasus (net jeigu ir po du), kurie stos ginti mūsų dainų švenčių. Ir to įstabaus šveicariško laikrodžio nuo jį geidžiančių „paremontuoti“ pakankamai sunkaus politinio svorio atgrubnagių ir įvairių putinaičių, kurių vis aptiksi ne tik Vilniaus universitete, bet ir mūsų žiniasklaidose.

P.S.

Labai atsiprašau, kad elgiausi tendencingai tiek daug dėmesio skirdamas Folkloro dienai. Ne vien todėl, kad ten mačiau tokią Lietuvą, kokią norisi matyti dažniau. Ir ne vien Bernardinų sode. Buvo ir kita priežastis. Folkloro dienos, vadinasi, ir tokios Lietuvos, Lietuvai neparodė jokia Lietuvoje rodanti televizija!

O aš ją mačiau. Gyvą.