Kai Lietuvą valdo tik bankininkai

Apie bėgančius iš Tėvynės lietuvius ir tai sąlygojančias aplinkybes „Respublika“ kalbėjosi su Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentu Jonu GUZAVIČIUMI.

- Ar dar būtų įmanoma rasti receptą, kuris bent apmažintų neregėtos emigracijos mastus - ko reikia mūsų žmonėms, kad jie nepaliktų Lietuvos?

- Manau, kad masinį žmonių bėgimą tikrai sustabdytų vien galimybė čia daugiau uždirbti. Ir viskas - nėra jokių stebuklų.

Lankiausi Airijoje, daug bendravau su lietuvių bendruomene. Kai nustebęs paklausiau, kodėl Dubline lietuviams vadovauja kaunietė, o ne, tarkim, Vilniaus atstovas, išgirdau, kad vilniečių Airijoje beveik nėra. Emigrantai tik iš Kauno, Marijampolės, Panevėžio, mažų miestelių.

Valdžiai nepatogi statistika rodo, kad iš Vilniaus emigruojama mažiausiai, jeigu imtume išvykstančiųjų skaičių ne apskritai, o tūkstančiui gyventojų.

Sostinėje yra susitelkusi dauguma valdininkų, kuriems nėra dėl ko emigruoti. Nors Vilniuje pragyvenimas ir brangesnis, čia žmonės vis tiek daugiau uždirba.

Daug lietuvių emigravo ir todėl, kad, klausydamiesi komercinių bankų patarėjų raginimų, mielai ėmė paskolas, trigubai permokėjo už nekilnojamąjį turtą, kuris prasidėjus krizei nuvertėjo. Sąžiningi žmonės neteko darbo, tad išvažiavo bankams uždirbti svetur.

Bet iš tokių klaidų Vyriausybė nepasimokė. Juk dar pernai Lietuvos bankas garantavo, kad „Snoro“ banko sertifikatai yra geri produktai investuoti, bet niekas žmonių neįspėjo, kad jie neapdrausti. Vėliau valstybė tą banką uždarė ir piliečiai vėl nukentėjo.

Ar reikia dar klausti, kodėl lietuviai emigruoja, jeigu valstybė atvirai demonstruoja savo nesąžiningumą?

- Kodėl tuomet valdžia nuolat apeliuoja į verslininkų sąžinę, esą jie nekuria naujų darbo vietų, tad žmonės bėga, nes neturi darbo?

- Vyriausybė nesupranta, kad nauji darbuotojai, tad ir nauji mokesčiai už juos tiesiog neleis sąžiningam verslui išsilaikyti konkurencinėje kovoje. Politikai kuria įstatymus, bet tikrai nėra geriausias būdas tai daryti sunkmečiu tik didinant mokesčius verslui.

Ši Vyriausybė, palyginti su ankstesnėmis, yra mažiau populistinė, tačiau ji pasidavė vadinamajam verslo liberalizavimui, kai kuriems Darbo kodekso sušvelninimams.

Galutiniai rezultatai rodo, kad tas liberalizavimas neturi jokio grįžtamojo ryšio. Pavyzdžiui, Darbo kodekse atvėrėme landas, kurios leidžia dirbti 5, 6, 7 valandas, t.y. kiek nori.

Tai lėmė situaciją, kad kone trečdalio įmonių mokamas vidutinis atlyginimas iki mokesčių tapo mažesnis už minimalią algą. Ar gali rimta įmonė konkuruoti su patentininku, kuris nemoka „Sodros“, fizinių asmenų pajamų mokesčių, jam nereikia nei specialių rūbų, įrankių ir t.t.?

Aš suprantu, kad ir verslo liudijimas, patentas yra gerai, tačiau su juo tikrai neturėtų niekas dirbti statybose. Bet šiandien už Lietuvos ar ES pinigus skelbiami konkursai, kurių pagrindinis kriterijus - mažiausia kaina.

Todėl ir laimi kokio Petro įmonė, turinti penkis prirašytus darbuotojus, bet nė vieno statybininko. Laimėjusi ji samdo patentininkus, kuriems moka po 400 litų per mėnesį, o visa kita - neoficialiai. Valstybė negauna mokesčių net už savo užsakymus!

Toks Petras tikrai niekada nelaimės privačių bendrovių skelbiamų konkursų, nes jų kriterijus yra ne mažiausia darbų kaina, o kokybė, laiku atlikti darbai. Kai laimi Petras, kuris neranda, ką nusamdyti, viskas sustoja, prasideda bylinėjimaisi, skelbiami nauji konkursai, švaistomi pinigai.

Tokie petrai ir kompanijos dalyvauja net daugiabučių renovacijos programoje. Padaro bet kaip, iš bet kokių medžiagų, gyventojai jaučiasi apgauti, skolingi bankams, o Petro kontora jau bankrutavusi ir atsakingų nebėra.

- Ar tokia sistema sąžiningą verslą žlugdo grandininės reakcijos principu - užsakymų negauna stambi įmonė, o be pinigų lieka jos partneriai?

- Taip, todėl nemažai statybų bendrovių ir turėjo užsidaryti, žmonės liko be darbo, pajamų, jiems liko tik susikrauti lagaminus.

Premjerui Andriui Kubiliui esame siūlę skelbti visų valstybės konkursuose dalyvaujančių įmonių darbuotojų atlyginimų vidurkį viešai, patikrinti, kiek tokios firmos yra sumokėjusios mokesčių. Paviešinus šiuos lengvai prieinamus skaičius iškart matytume įmonių veidus, jų sugebėjimus, sąžiningumą prieš valstybę.

Tikrai vertos rimto patikrinimo įmonės, kurių darbuotojų vidutinis atlyginimas siekia vos 500 litų. Akivaizdu, kad didžioji algos dalis keliauja vokeliuose, be jokių mokesčių. Bet Vyriausybė net nesidomi šia palaida bala, todėl einame į niekur.

Kai egzistuoja tokios verslo sąlygos, sąžiningi verslininkai šiandien jau neplečia savo veiklos, o laukia, kol tvarka pasikeis. Laukia, kol viename konkurse nebegalės dalyvauti ir mokesčius mokanti, ir jų nemokanti įmonė.

Visiška tragedija yra ir žemės sklypų skirstymo didžiuosiuose miestuose srityje. Įmonės, kurios nenori eiti pro kitas duris, laukia ir mina valdininkų slenksčius net po aštuonerius metus. Kiti laukti nustoja, atleidžia žmones, šie išsivažinėja.

- Galėtumėte paaiškinti, kodėl nedarbo lygis nemažėja, nors Vyriausybė retsykiais šiai problemai spręsti vis įlieja kokį milijardą litų?

- Milijardų įliejimas neturi prasmės, jeigu Vyriausybė griauna klasikinę teoriją ir sunkmečiu tik didina mokesčius, kelia elektros kainas, o energiją savo reikmėms gaminančius apkrauna visuomeniniu mokesčiu.

Apie kokį darbo vietų kūrimą ir verslo skatinimą galime kalbėti, kai šiandien visose Lietuvos srityse dominuoja bankininkai arba teisininkai. Ministerijose sėdi ne specialistai, o teisininkai. Universitetų tarybose - bankininkai.

Per televiziją ir radiją Skandinavijos bankų filialų poskyrių Lietuvoje prezidentų patarėjai aiškina, kaip reikia kurti verslą. Duomenis ir prognozes turėtų pateikti už verslą atsakingos Ūkio, Finansų, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos bankas, bet ne užsienio bankų patarėjai.

Kita vertus, kaip valstybė gali mažinti nedarbą, jeigu ji vykdo kiekvieną ES paliepimą? Kažkas iš Briuselio pasiūlo pinigų, kad lietuviai pjaustytų savo laivyną, nebedirbtų žemės, o mes ir sutinkame. Gal tuomet ir likusius fabrikus už išmoką turėtume supjaustyti į metalo laužą?

Kalbant apie naujų darbo vietų kūrimą, verta prisiminti ir mūsų premjero meilę užsienio investuotojams. Ar Vyriausybė kada pasidomėjo, kiek darbo vietų tie užsieniečiai sukuria Lietuvos piliečiams, kiek jie sumoka mokesčių mūsų valstybei?

O vadinamieji investuotojai neretai pas mus sukuria tik savo antrines firmas, kurios pasinaudoja proga pasiimti Lietuvai skirtas ES lėšas, saviškiams skelbia konkursus, užvaldo vietos rinką.

Tokie investuotojai man yra gana įtartini - gavę savo pinigus jie galbūt susivynios meškeres ir pasitrauks kitur. Labai keista, kad jie pas mus net nestato pastatų savo biurams, o tik laikinai išsinuomoja.

- Kas Lietuvoje trukdo vystytis nacionaliniam verslui, gamybai?

- Esu nacionalinio verslo puoselėtojas, bet kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, jog lietuviai skatinami ne gaminti, o perpardavinėti arba dar blogiau - prekiauti žaliavomis.

Vyriausybė neskatina mūsų žmonių gaminti, todėl kasdien matome, kaip į Klaipėdos uosto pusę važiuoja sunkvežimiai su rąstais, o iš Lenkijos - tokios pat mašinos su baldais. Jau net rusai, baltarusiai stengiasi neparduoti žaliavų, o mes išparduodame mišką! Lenkas nė už ką neparduos miško, iš jo pagamins baldą ir uždirbs trigubai, įdarbins savo žmones.

Lietuviai nėra atpratę dirbti ir tai įrodo mūsų emigrantai, kurie svetur dirba net labai sunkiai. Bet mūsų Vyriausybė tik suriša rankas verslui, apdeda jį tokiais mokesčiais, kurių administravimas kainuoja brangiau nei gaunamos pajamos.

- Esate ir bendrovės „Kauno liftai“ vadovas, tad ar galite pridėjęs ranką prie širdies pasakyti, kad jūsų verslas yra sąžiningas?

- Iki krizės mūsų įmonėje dirbo 150 darbuotojų, dabar - 130. Nei vienam jų nemokame algos vokeliuose, iki mokesčių mūsų atlyginimų vidurkis yra kiek daugiau nei 3 tūkst. litų. Nesu priėmęs nei vieno darbuotojo iš kitų šalių - pas mus dirba tik lietuviai.

Nemanau, kad užsieniečiai Lietuvoje turėtų dirbti tai, ką dar geriau padaryti sugeba ir lietuviai.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"