1 nuotr.
Dovilas Petkus, politologas:
Sąjūdis yra Lietuvos politinė būsena, kuri atvedė iki Respublikos prieš šimtmetį, kuri sugriovė blogio imperiją prieš 30 metų ir kuri rusena iki šiol. Galima sakyti: tada, kai pasibaigs Sąjūdis, baigsis ir Lietuvos egzistavimas. Sąjūdis - kaip būklė, kai mes atidėję savo vidinius vaidus ir pilvo gerovės klausimus, galime drąsiai pasakyti: kad ir kas nutiktų, visų pirma - Lietuva...
Mums yra iškilę dvejopi vidaus ir užsienio politikos iššūkiai. Atkurtoje antroje respublikoje išsikerojusi neteisingumo piktžaizdė privedė prie tokio emigracijos masto, kurį galima vadinti totaliniu išsivaikščiojimu. Jei prieš penketą metų kai kas galėjo pasakyti, kad Sąjūdis iškovojo laisvę išvažiuoti, šiandien net tie cinikai pripažįsta, kad tai veda į valstybės katastrofą.
Globalios neoliberalia ideologija grįstos tvarkos skeldėjimas ir krizė Europos Sąjungoje žymi geopolitinių pokyčių momentus, naujos pasaulio tvarkos kūrimąsi, kur Lietuvai reikėtų laikytis išvien su tomis valstybėmis, kurios modernybėje nori išsaugoti savo tautinę savivaldą ir vadintis tikrąja to žodžio prasme tautomis...
Tarp mūsų vidaus pralaimėjimų galima išskirti švietimą ir oligarchinę nomenklatūrinę save aptarnaujančią sistemą. Pirmuoju atveju mes neatkūrėme tautinių mokyklų ir neužauginome naujų patriotų. Tam tikra prasme esame priėję barjerą, po kurio dar 25 metai tokios politikos reikštų galutinį mūsų Tautos pasitraukimą iš istorijos. Daugiau nei 70 proc. mokinių šiandien teigia esantys pasiruošę išvykti dirbti ir gyventi užsienyje. Mūsų valstybė iš bendrijos, už kurią žmonės praeities dėjo galvą, tampa viso labo rinka, kurios individai pasiruošę strimgalviais lėkti net į pasaulio kraštą už vos didesnį atlygį. Turime paklausti, į ką mes iš tiesų investuojam ir ką mes iš tiesų auginam? Gal pinigų švietimui skiriama netgi per daug? Juk žmogaus be valstybingumo mąstymo, juk jo, kaip globalią rinką aptarnaujančio vieneto, rengimas tam tikra prasme mūsų šaliai yra nuostolingas. Būtent todėl Sąjūdžio prasmė XXI amžiuje yra švietimo reforma, kuri parengtų patriotinio ugdymo programą ir ją įgyvendintų mūsų mokyklose, kuri ugdytų ne šiaip intelektualus, bet valstybininkus. Tai turi būti prioritetas, kuris leistų išugdyti kartą, kuri nesigėdindama sakys: visų pirma - Lietuva.
Oligarchinė sistema, kuri jau ketvirtį amžiaus tarnauja sau ir neleidžia įvesti nei progresinių mokesčių, nei kažkaip kitaip savęs apmokestinti arba solidarizuotis su visa visuomene, lemia dviejų Lietuvų atskirtį. Tam tikra prasme Letuva pasiskirstė į Nepriklausomybės laimėtojus ir Nepriklausomybės pralaimėtojus. Nomenklatūra buvo tada, nomenklatūra išlieka ir šiandien. Būtent dėl to Lietuvoje jau nuo sovietmečio tvyro nesibaigiantis neteisybės jausmas, ir Lietuva, jausdama tą neteisybę, apleidžia savo kraštą. Tačiau užgesęs emigranto langas yra ne tik asmeninė tragedija, - tai yra visų mūsų pralaimėjimas. Pralaimime kaip kolektyvas, kaip Tauta. Todėl XXI amžiuje Sąjūdžio tikslas - perlaužti vyraujantį mąstymą, kad kiekvienas turi rūpintis tik tuo, kas jį liečia asmeniškai. Todėl šiandien mes galime pasakyti: ateinam įgyvendinti to, ko nepadarėme iki galo. Ateinam įgyvendinti Sąjūdžio, kuris turi sukurti ne administracinį vienetą su valstybingumo atributais, o išdidžią žmonių Tautą ir nepriklausomą valstybę, kuriai nelemta išnykti kaip „dūmui, blaškomam vėjo“...
Kiek patrumpinta kalba, išgirsta Vilniaus forumo konferencijoje, skirtoje Sąjūdžio 29-ajai sukakčiai paminėti
