Vieni vienareikšmiškai tikina, jog buvimas NATO mums kainuoja didžiulius pinigus, bet naudos neatneša, kiti tvirtina, tai esą buvęs neišvengiamas dalykas, nepalikęs pasirinkimo laisvės, treti baugina, jog jei ne NATO, priklausytume Rusijos aljansui. Pasigirdo kalbų, jog milijonus kainuojančios operacijos tėra akių dūmimas, o Lietuvos kareiviai neatlieka savo tikrųjų pareigų ir yra tik aptarnaujantis personalas.
Apie tai „Vakaro žinios“ kalbėjo su Nepriklausomybės Akto signataru Audriumi Butkevičiumi.
- Kaip vertinate Lietuvos būvį NATO ir jos gynybinę politiką?
- Lietuva yra NATO narė, ir ji turi pakankamai rimtus įsipareigojimus.
Deja, Lietuva šių įsipareigojimų nevykdo. Lietuvos biudžetas neskiria numatytų lėšų, kurios yra fiksuotos sutartyje su NATO. Kitaip tariant, Lietuva nepasirengusi skirti savo biudžeto lėšų gynybai tokiu mastu, kuris leistų jai savarankiškai atsilaikyti prieš potencialų priešininką, numatytu NATO planuose laiku. Lietuvos politikai apgaudinėja patys save. Nes tokiu atveju tikėtis pagalbos iš NATO sunku.
Ar Lietuva gali atsilaikyti dvi savaites prieš potencialią agresiją, nukreiptą prieš ją, negaudama NATO pagalbos? Paprastai tariant, jeigu mus kažkas pultų. Tai yra trumpiausias laikas, per kurį NATO gali reaguoti ginkluotu būdu.
Drįstu teigti, jog Lietuva šiandien tokių dalykų neužtikrina ir dėl to yra kalta nevykusi Lietuvos gynybos politika. Krašto gynyba ne vien gynybos ministerijos ar kariuomenės reikalas, bet visų valstybės institucijų. Visų pirma Užsienio reikalų ministerijos, taip pat Lietuvos užsienio politikos reikalas ir klausimas.
- Tačiau esą kalbų, jog jei nepriklausytume NATO, būtume priklausomi nuo Rusijos?
- Šiandien kilus tarptautiniam konfliktui, kai Lietuva, NATO narė, būtų konflikto sudėtine dalimi, Lietuva patirtų potencialių grėsmių. Daug kas bando įžvelgti tokias grėsmes iš Rusijos pusės.
Lietuvos saugumo politika turėtų būti orientuota mažinti konfrontaciją su Rusija, didinti savo įtakas Rusijoje. Nekalbame nei apie draugystę, nei apie meilę. Lietuva turi sukurti tokią įtakų ir svertų sistemą, kad ataka prieš mus iš šios pusės būtų Rusijai visiškai nenaudinga.
Šiandieninę Lietuvos politiką Rusijos atžvilgiu reikia vadinti neatsakingu verbaliniu žongliravimu. Tai taikoma tiek konservatyvaus plauko politikams, tiek socialdemokratams. Visi jie mano, kad padidins savo populiarumą visuomenėje naudodami antirusišką retoriką. Tačiau esmė ne vien retorikoje, bet ir konkrečiuose veiksmuose, kuriant tarpvalstybinius santykius, kurių Lietuva neturi ir kurių nebuvimas yra pagrindinė grėsmės šioje kryptyje priežastis.
- Tai norite pasakyti, kad mūsų kariuomenė, kurią buvome dislokavę į Afganistaną, nieko verta?
- Neįmanoma pasiruošti ir sukurti šiuolaikinio karinio kontingento, nedalyvaujant tarptautinėse misijose. Jeigu Lietuva išvis turi kariuomenę, ji turi būti pati aktyviausia visų tarptautinių misijų dalyve. Lietuvos kariuomenės statusas yra aptarnaujančios grandies, šiuo atveju nesame pajėgūs išnaudoti bet kokio tarptautinio konflikto teikiamų galimybių. Mūsų karininkai privalo dalyvauti ir planavimo operacijose, ir žvalgybos operacijose, koviniuose veiksmuose. Ir tik tokiu atveju iš tokio karininko bus kokia nors nauda Lietuvai.
Jeigu kariškis nedalyvauja konfliktuose ir kovinėje veikloje, tai jis yra lygiai tas pats civilis, tik be reikalo valgo visus kariškiui skiriamus valstybės pinigus. Neapšaudytas kariškis yra dar blogiau negu civilis, nes jis turi dar daugiau iliuzijų apie savo mokėjimą ir pasiruošimą.
- Gal mums apskritai nereikia turėti kariuomenės?
- Lietuvai tai turėtų būti prioritetinis klausimas, ar turėti kariuomenę, ar ne. Jeigu ji kariuomenę turi, tai ji turi atitikti tarptautinius valstybės įsipareigojimus, o kariškiai turi būti parengti dalyvauti tarptautinėse operacijose.
Užduodu retorinį klausimą moterims. Ar jūs eitumėte gimdyti pas daktariuką žinodamos, jog jis nėra priėmęs nė vieno gimdymo. Ar jūs atiduotumėte savo namus ginti žmogui, kuris niekada nėra rizikavęs savo pasturgaliu? Tai yra tiksli analogija.
- Bet vis dėl to siuntėme karius į Afganistaną.
- Tie, kurie praėjo Afganistano operacijų patikrinimą, yra pačiu kvailiausiu būdu išmetami iš kariuomenės. Realybėje tai yra Lietuvos kariuomenės aukso fondas. Deja, šie žmonės laisva ranka paleidžiami, ir visai neseniai pora tokių žmonių dirbo paprastais statybininkais mano kontroliuojamame objekte. Nors tai yra žmonės, turintys unikaliausią patyrimą.
Tai, kaip švaistėsi žmogiškuoju resursu konservatorių vadovaujama gynybos ministerija, yra nusikaltimas. Kad socdemai šią padėtį keistų esamuoju laiku, aš taip pat nematau.
- Kas būtų dabar, jei nebūtume įstoję į NATO?
- Visų pirma mes negalėjome nestoti į NATO, mus tiesiog įsiurbė. Tai nėra mūsų išskirtinių pastangų rezultatas. Taip, kaip Kiprą, neturintį jokių šansų pagal ekonominius rodiklius tapti ES nare, taip sąjunga įsiurbė. Taip ir mus, ir latvius, ir estus, ir slovėnus, ir slovakus, neturinčius jokių galimybių apsiginti, įsiurbė NATO erdvė.
- O kokia NATO iš to nauda? Juo labiau kad mes neturime tinkamai parengtos kariuomenės.
- Kalbame apie tam tikro teritorinio vieneto įtakas tam laikotarpiui nepriklausančių, neapsisprendusių šalių būvį, nenaudingą niekam. Tai 1990-ųjų-2000-ųjų politinių realijų paseka, mūsų buvimas NATO.
Jeigu užsiimtume futorologija ir reikėtų atsakyti į klausimą, kas būtų įvykę, jei Lietuvoje būtų buvę jėgų, kurios būtų užsispyrusios ir nestojusios į NATO, tai, sakykim, iki šio momento mūsų padėtis niekuo nebūtų pasikeitusi. Tai yra kaip yra dabar. Jokie rusai mūsų nebūtų prariję.
Nuo šio momento, kai NATO ir Rusijos konfrontacija auga, kai formuojasi visiškai atskiri ekonominiai dariniai. Rusijos muitų sąjunga ir panašiai, kalbėti, kad kas nors mus būtų palikę ramybėje iš Rusijos pusės - neatsargi prognozė.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
