Kasdien vis labiau tolstame nuo esmės

- Prieš penkerius metus įspėjote: valstybė yra išformavimo būsenos; kasdien prarandame išsvajotos Lietuvos valstybės dalelę. Galbūt jau laikas atšaukti pavojaus signalą?

- Deja. Lietuvos valstybingumo problemos šiandien kelia dar daugiau nerimo. Susilpnėjo valstybinė sąmonė, valstybingumo, savasties gynimo poreikis. Šiandien jau nematau išeities.

- Betgi esame susitelkę prieš grėsmę iš Rytų, stipriname savo saugumą, ekonomika stabili. Tad kur įžvelgiate tuos pavojus?

- Valstybės, kurioje patys esame šeimininkai, lieka vis mažiau. Dar 2015 metais Briuselis priėmė dokumentą dėl naujos Europos Parlamento koncepcijos. Rinkimai į jį vyks ne nacionaliniu, o sąjunginiu lygmeniu. Įvedama net nauja sąvoka - šeimyninė partija, t.y. vieno bendro pavadinimo partija visose ES narėse nuo Madrido iki Helsinkio, iki Vilniaus. Išrinktas politikas atstovaus ne Lietuvai, o ES.

Rengiamas projektas dėl užsienio partijų registravimo ir veikimo Lietuvoje. Įsivaizduokite, atvažiuos pas mus kokia nors Vakarų šalies partija su savo fondais, atidarys filialą. Ir ji puikiai tvarkysis, nes mes, tokie neturtingi, nebūsime kliūtis. Kur pinigai, ten bus tiesa, ten bus dauguma. Einama į federaciją. Mums būtų statusas Bavarijos, Teksaso ar Tatarstano. Ėjimas prie to mums pražūtingas.

- Kalbate apie valstybės saulėlydį. Kodėl politikai nemato grėsmės? Ar mato, bet neturi noro ir jėgų pasipriešinti?

- Pasižiūriu į mūsų politikus: yra tarp jų normalių, nepiktybiškų žmonių. Bet jiems trūksta įžvalgų apie pasaulio raidos tendencijas.

Pasaulis keičiasi. Visai netolimoje ateityje jis labai skirsis nuo to, kuriame gyvename šiandien. Tarkim, kaip skelbia Jungtinių Tautų Organizacija, Afrikoje 2050-aisiais bus 1,2 milijardo gyventojų. Tai milžiniškas prieaugis, palyginti su dabartiniais 300 milijonų. Kur jie eis, kur gyvens? Apie ateitį reikia galvoti, užuot mechaniškai dėliojus, kiek čia mes galime pabėgėlių priimti. Rusija mums dar arčiau. 2050 metais gyventojų ten sumažės 20 milijonų. Jau šiuo metu rusai nepajėgia visiškai apsaugoti savo sienų, kariuomenės nesurenka tiek, kiek reikia. Tad sąlygiška šiandienos ramybė ilgai netruks. O mūsiškiai galvoja, kad koks dabar yra statusas, toks jis bus per amžių amžius.

Vokietija skambina pavojaus varpais. Jeigu išsilaikys dabartinės tendencijos, šalyje 2100 metais gyvens 22 mln. vokiečių ir 35 mln. musulmonų. Kai pradedu apie tai kalbėti, mūsiškiai moja ranka: ai, tai tik fantazijos. Nors ir popiežius Pranciškus apie tai kalba, globalizaciją įvardydamas kaip naujos formos kolonizaciją.

Bet mūsų valdžios žmonių egzistenciniai, išlikimo klausimai nedomina. Jie susirūpinę kasdieniais dalykais: čia du procentus biudžeto pridėsim, čia vieną atleisim, kitą priimsim... Visa tai tik ūkinės problemos esminių permainų, kurios gali sunaikinti valstybę, fone.

- Ko laukiate iš artėjančio Vasario 16-osios šimtmečio? Gal tai bus proga stabtelėti, atsigręžti į esmines valstybės vertybes?

- Vasario 16-osios šimtmečio minėjimas bus tik formalus. Faktas, bet ne gelmė. Bus kabinami ordinai ir medaliai, prisikviesime svečių, tratės būgnai, griaudės fanfaros - vienadienės formos, menkaverčiai blizgučiai. 1918 metų vasario 16-ąją buvo paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė. Kiek mums jos liko dabar, praėjus šimtui metų? Gal tik įsivaizduojame, kad turime suverenitetą? Būtent dabar, valstybės šimtmečio šviesoje, turime sau iškelti klausimą, kiek liekame prie tų idealų, kurie buvo paskelbti Vasario 16-ąją. Turime nubrėžti aiškią ribą, kiek mes galime turėti savarankiškumo, o kiek paklusti Europos Sąjungai.

Kai nėra giluminio suvokimo, nieko keisto, kad ir pasiruošimą 100-mečio minėjimui lydi nesusikalbėjimas ir pykčiai. Dėl paminklo Lukiškių aikštėje - tiek problemų, niekaip neišeina susitarti. Kiek laiko tęsiasi ginčai dėl paminklo Jonui Basanavičiui, pirmajam valstybės žmogui, pirmajam signatarui, „Aušros“ leidėjui! Kol nėra valstybinės valios, ima ir atsiranda visokios putinaitės, drįstančios kalbėti, esą jis buvo nevykęs, ir šioks, ir anoks. Bet palaukit, jei ne Basanavičius, gal ji nė nebūtų galėjusi savo teksto rašyti lietuviškai!

- Tai ar tebesame prie tų idealų, kurie atvedė mus prie Vasario 16-osios?

- Esame nutolę nuo esmės ir kasdien vis labiau tolstame. Visuomenė nusiteikusi prieš patriotus, vadina mus marginalais, homofobais. Kultūra sumenko. Vienadieniai, primityvūs dalykai ima viršų. „Vamzdžio“ kultūra įsimetė ir į literatūrą. Mentalitetas lietuviškas išplautas, vertybių skalė išbalansuota.

Kalba jau nebėra vertybė. Prie ruso džiaugdavomės parduotuvėje ar kavinėje lietuvišką iškabą pamatę. Estijos Konstitucijos preambulėje yra parašyta, kad Estijos kultūra, tradicijos ir kalba turi išlikti amžinai. Kalbą jie įrašė po įstojimo į Europos Sąjungą. Mūsų Konstitucijoje to nėra.

Aš jau nekalbu apie tokį pražūtingą reiškinį kaip emigracija. Žmones svetur veja ne tik maži atlyginimai. Jie negali apsikęsti, kad savoje valstybėje yra stumdomi, niekinami, žeminami.

- Kaip galėjo atsitikti, kad apie vertybinius išsižadėjimus, ideologinius praradimus, net fizinį nykimą tenka kalbėti po tokio skambaus mūsų istorijos akordo kaip 1990-ųjų kovo 11-oji?

- Visus šiuos nužmogėjimo, nukultūrėjimo impulsus gavome iš Vakarų.

Man labai įsiminė paskutiniai arkivyskupo Luidžio Bonacio (Luigi Bonazzi) žodžiai, kuriuos jis pasakė išvykdamas iš Lietuvos: „Europa išeina iš istorijos.“ Taip skelbė neangažuotas, jokiai jėgai neatstovaujantis žmogus. Iš Europos ta griūtis pasiekė ir mus. Aklai ja sekame, visi mūsų žvilgsniai ten nukreipti.

Jei jau Rusijoje pragaras, tai priešingoje pusėje - Europoje - rojus. Deja, taip nėra. Vakarai mus traukia, nes ten daugiau turto, didesnės korporacijos, viskas labiau blizga. Užsižiūrėję į juos praradome gelmę, pametėme valstybinę savigarbą. Tos trys raidės - principinis dalykas. Kaip gali kita valstybė reikalauti, kad mes šoktume pagal jos nurodymą? Abėcėlės prie ruso nebuvome pakeitę. Tad kur ta savigarba?

Nuo Rusijos nusigręžėme. Nesakau, kad iš ten nėra grėsmės. Tačiau baimė niekada negali būti argumentas. Jei jiems pavyko mus įbauginti, priversti drebėti, jų tikslas jau pasiektas.

- Kaip jūs jaučiatės tokioje valstybėje, kokią matote šiandien?

- Prieš keletą metų susitikau dabar jau amžiną atilsį Vytautą Masalskį, partizaną, kalėjusį lageriuose. Tai jis man pasakė: „Žinai, Algirdai, mes pralaimėjome.“ Aš neskleidžiu jokios panikos, bet, kalbant vieno rusų rašytojo žodžiais, šis amžius sumalė mus kaip naciją.

- Valstybės šimtmečio mes sulauksime, o kokia ji bus toliau? Ateities jubiliejų bus?

- Po šimto metų, demografų skaičiavimais, mūsų bus tik šimtas tūkstančių, jeigu nepasikeis šiandienės tendencijos. Kaip nebeliko paskutinio prūso, taip nebeliks ir mūsų.

Apdovanojimai virsta farsu

Prieš penkerius metus viešai valstybinių malonių atsisakęs A.Endriukaitis pastebi, kad pastaruoju metu valstybiniai apdovanojimai apskritai devalvuojami. Jie dalinami tarsi atminimo ženkleliai - ne už didžiavalstybinius darbus, o tiesiog... už gerai einamas pareigas ar nepriekaištingą darbą.

„Puiku, jei verslininko firma klesti, bet tai jo asmeniniai reikalai. Puiku, jei kažkas sąžiningai atlieka savo kasdienį darbą, bet tokių žmonių valstybėje daug. Medaliai ir ordinai turi būti teikiami ne už tai. Neieškoma, nepastebima asmenų, kurių veikla visuotinė, reikšminga valstybės mastu“, - apgailestauja signataras. A.Endriukaitis priminė, kad dar 2000-aisiais prezidentas Valdas Adamkus Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordiną įteikė pirmajam Lietuvos vidaus reikalų ministrui po Nepriklausomybės atkūrimo Marijonui Misiukoniui - ilgus metus dirbusiam KGB, o šįmet Vasario 16-osios proga ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius įsegtas sovietų partizanei Faniai Brancovskajai.

„Šie atvejai kelia labai dideles abejones. Jie nuskambėjo tiesiog provokuojamai. Tame fone ir visi kiti apdovanojimai išeina su galvos pakraipymu: ar jie teikiami to vertiems asmenims, ar taip tiesiog kažkam atiduodama duoklė, kartu ir savo reikšmingumą parodant. Apdovanojama daug užsieniečių. Už ką? Ar vien tik už tai, kad jie atvyksta į Lietuvą? Man nepriimtina, kai medalis teikiamas tiesiog už laipsnį, titulą ar pareigas. Čia net nėra apie ką šnekėti“, - pasipiktinimo neslepia A.Endriukaitis.

Anot signataro, prieštaringų vertinimų sulaukiantys apdovanojimai iškreipia jų prasmę, verčia abejoti valstybės požiūriu ir sveika logika. Nesolidu, kai apdovanojamų asmenų sąrašas kelia visuomenėje šurmulį, palieka abejonių, už kokius nuopelnus jie teikiami.

„Tų nuopelnų aš dažnai ir pasigendu. Valstybinio apdovanojimo vertas tas, kuris savo veikla yra pavyzdys, kalbant šiuolaikine kalba, žvaigždė. Biznio asas, mokantis kaupti pinigus geriau nei visi kiti, ar užsienio pilietis, nusipelnęs atvykimu į Lietuvą, - tikrai ne tos asmenybės, kurių reikia kritinėje situacijoje esančiai Lietuvai. Ne tokie atvejai kelia Tautos dvasią, ne tokios asmenybės uždega ir įkvepia“, - tvirtina jis.

A.Endriukaitis yra atsisakęs ir Sausio 13-osios medalio. Tai buvo jo protestas prieš pokario pasipriešinimo dalyvių priešišką vertinimą, kurį demonstruoja prokuratūros ir teismų struktūros. Signataras tvirtina, kad priimdamas valstybės skiriamą apdovanojimą jis tarsi deklaruotų savo pritarimą praeities žmonių kančių ir pralieto kraujo niekinimui, kurį demonstruoja šalies teisėtvarkos institucijos, o valdžia tai mato ir su tuo sutinka: „Nenoriu būti tos valdžios rėmėjas. Nenoriu susitapatinti su jos politika. Priimdamas apdovanojimą tarsi teigčiau, kad viskas valstybėje yra gerai. Taip nėra. Aš jaučiuosi kaip gyvendamas kažkokioje paralelinėje erdvėje, ne suverenioje valstybėje, kur visos prieškario, pokario vertybės yra apeinamos, numenkinamos ir iš esmės atmetamos.“