Belieka konstatuoti, kad Lietuvoje vystyti regresinę mokestinę sistemą tapo vos ne tradicija. O bandymai panaikinti bet kokias lengvatas, tapo savotiška nacionalinė sporto šaka, lydima melo srauto apie šių lengvatų pageidaujantį verslą.
Nesunku suprasti, kodėl liberalai tradiciškai yra prieš bet kokius diskriminacinius mokesčius griaunančius laisvą rinką, naikinančius vidurinę klasę, smulkų ir vidutinį verslą ir galų gale atimantį paskutinę viltį pakeisti tokių mažų šalių kaip Lietuva demografinę situaciją. Bet kodėl Amerikos konservatoriai – respublikonai dalinai palaikomi demokratų ir nepriklausomų kandidatų, davė atkirtį bet kokiems bandymams įvesti europinį PVM modelį Jungtinėse Amerikos Valstijose?
„Nepagrįsta apmokestinimo sistema“.
2010 metais aktyviausias šio mokesčio priešininkas JAV Prezidentas Dž. Bušas gavo svarią paramą kovoje prieš PVM Atstovų rūmuose.
Atstovų rūmuose balsų dauguma buvo patvirtinta rezoliucija 10-HRs1346**, kurioje išreikštas kategoriškas nepritarimas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) įvedimui JAV teritorijoje.
Pažvelkime į pačius svarbiausius šios rezoliucijos argumentus. (pilną tekstą originalia kalba Jūs galite rasti JAV Vyriausybės internetiniame portale, pagal nuorodą straipsnio pabaigoje).
1. „...atkreipdami dėmesį į tai, kad PVM yra mokestis nuo pardavimų, priskaitomas visose gamybos stadijose;...“
- Čia atkreipiamas dėmesys į pavojingą progresinę gamybos priklausomybę nuo bankinio sektoriaus, kai kiekviename gamybos etape, esančiame toli nuo galutinio produkto, kartu su augančiomis palūkanomis didėja kainos bei sukelia infliaciją. Didžiausias smūgis tenka smulkiam ir vidutiniam verslui, kuris yra pagrindas bet kurios valstybės ekonominės gerovės ir kuris neturi pakankamai daug apyvartinio kapitalo atsargų.
2. „...atkreipdami dėmesį į tai, kad PVM yra paslėptas mokestis, kurį apmoka galutinis vartotojas. Tačiau jo įtraukimas į kainą nėra akivaizdus pirkėjui;...“
- Yra akivaizdi užuomina apie mokesčio suktumą (apgaulingumą), naudojamą turint tikslą apgauti vartotoją panašiai kaip su „fiatu“ kišenėje, apie ką jau esu rašęs straipsnyje „PINIGŲ ILIUZIJA arba „fiatas“ kišenėje.“ (http://slapenas.lt/?p=719 ) Vartotojas nepajėgus įvertinti realios prekės ar paslaugos kainos, ir viliasi, kad PVM sumoka gamintojas, kuris tik surenka šį mokestį ir atiduoda į valstybės biudžetą. Pirkėjas nesuvokia, kad jau kartą sumokėjęs gyventojų pajamų mokestį nuo savo gaunamo uždarbio, jis yra priverčiamas dar kartą mokėti mokesčius.
3. „...atkreipdami dėmesį į tai, kad PVM tarifas Europoje nuo jo įvedimo 1960 metais padidėjo nuo 5 proc. iki 20 proc,;...“
- Net ne ekonomistas supranta, kad ekonomikos vystymasis neįmanomas kai „žaidimo taisyklės“ nėra stabilios. JAV Atstovų rūmai atskleidė pavojingą šio mokesčio simptomą – nuspėjamą valdžios norą jį didinti, nepriklausomai nuo ekonomikos augimo galimybių, o tai jau atskleidžia sisteminę klaidą paties mokesčio mechanizme. Jie įvertino tai, kad įvedant PVM Europoje nuo 1960-ųjų metų iki mūsų dienų jis padidėjo nuo 5 iki 20 procentų. Toks tarifo šuolis per 50 metų verslo pasauliui nepriimtinas ir liudija apie pavojingą nestabilumą bei ekonomikos efektyvumo stoką. O jei pasižiūrėsime iš šiandieninių pozicijų, tai per 13 metų nuo šios rezoliucijos priėmimo, kai kuriose ES šalyse jis artėja jau prie 30 proc. ribos ir sisteminė klaida tampa pražūtinga ekonomikai.
4. „...atkreipdami dėmesį į tai, kad toks aukštas apmokestinimo lygis išstumia privačias investicijas, o tai slopina ekonomikos augimą ir sąlygoja nedarbo lygio kilimą...“
- Šio argumento galima ir nekomentuoti. Pakanka apsidairyti aplinkui ir pasižiūrėti į ekonomikos situaciją Lietuvoje ir kitose ES šalyse, kuriose šis mokestis naudojamas pačia sunkiausia ekonomikai forma. Tai leidžia geriau suvokti, kad 0 proc. tarifas pirmo būtinumo prekėms ir praktiškai visoms maisto prekėms Jungtinėje Karalystėje, apsaugo vietos gamintojus nuo šio mokesčio augimo, nuo pavojingos bankinio sektoriaus priklausomybės ir nacionalinės ekonomikos sunaikinimo. Amerikiečiai šio mokesčio modelį įvardino kaip „nepagrįstą apmokestinimo sistemą“.
5. „...atkreipdami dėmesį į tai, kad PVM našta didžiąja dalimi užguls vidutiniškai pasiturinčius ir mažas pajamas gaunančius amerikiečius;...“
- Čia JAV Atstovų rūmų rezoliucijoje atskleidžiama dar viena PVM blogybė – naikinamos galimybės ir resursų sukaupimas investicijoms. Šis mokestis griauna amerikietišką tikėjimą, kad viską galima pasiekti savo nuoširdžiu darbu ir apsunkina galimybę sukaupti kapitalą savo verslo pradžiai. PVM didina paramos prašytojų skaičių prie socialinių išmokų langelių. PVM kaip bet kuris kitas netiesioginis mokestis (pvz. – akcizas) yra regresinis, nes kuo žmogus mažiau uždirba, tuo didesnę dalį nuo savo atlyginimo šio mokesčio sumoka.
Optimalaus apmokestinimo principus, leidžiančius vystytis ekonomikai aprašė dar Adamas Smitas veikale "Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrinėjimas". Jis akivaizdžiai pademonstravo, kad bet koks pirmojo būtinumo prekių apmokestinimas savo esme yra papildomas darbo pajamų apmokestinimas.
Savo veikale jis primygtinai rekomendavo, kad siekiant ekonominio stabilumo ir stiprios valstybės, būtina visiškai atsisakyti pirmo būtinumo prekių apmokestinimo. Jis pateikia pavyzdžius, kai tokie apmokestinimai veda ne tik prie reguliaraus kainų kilimo, bet atneša nuostolius ir gamintojams ir mažai pasiturintiems žmonėms. Toks apmokestinimo būdas sunaikina ekonominius pasiekimus net labai išsivysčiusiose ir ekonomiškai stipriose šalyse.
Adamas Smitas ypatingai pabrėžė, kad toks apmokestinimas įmanomas tik karo metu, kai būtina ekstra sąlygomis papildyti šalies iždą. Kitais atvejais tai baigiasi kapitalo išvežimu iš šalies, masine emigracija ir gimstamumo lygio sumažėjimo neišvengiamumu.
Verta neužmiršti, kad klasikinis liberalizmas visada yra už lygias teises visiems socialiniams sluoksniams, be jokių išimčių, ir už vieningą apmokestinimo sistemą, kurioje tarifas nesikeičia nepriklausomai nuo pajamų. Todėl liberalams kategoriškai nepriimtinas progresinis apmokestinimas – diskriminuojant daugiau uždirbančius, kaip ir regresinis apmokestinimo modelis – diskriminuojantis mažas pajamas gaunančius žmones.
Būtent pastaroji priežastis, siekiant išvengti regresinio mokesčio ir bent kažkiek subalansuoti PVM neigiamą įtaką ekonomikai, lėmė 0 proc. tarifą pirmo būtinumo prekėms Didžiojoje Karalystėje.
6. „...atkreipdami dėmesį į tai, kad PVM negarantuoja deramos finansinės drausmės ir valstybinės atsakomybės, tačiau duoda paprasčiausią galimybę padengti švaistūniškas federalinės valdžios išlaidas...“
- Valstybės biudžetas suformuojamas iš pinigų, kuriuos suneša mokesčių mokėtojai. Jei mokesčiai priklauso nuo verslo rezultatų, tai valstybė stengiasi viską daryti, kad verslui būtų tinkamos sąlygos ir tuo pačiu didėtų pajamos į biudžetą. Tokių abipusių interesų pasekmėje auga valstybės ekonomika. Tai kartu ir saugo verslą nuo valdžios bei politikų savivalės.
Bet kai tik valdžia susigundo „netiesioginiais“ mokesčiais, kurie nėra susieti su galutiniais įmonių rezultatais ir realia ekonomika, ir pradedami rinkti mokesčiai nuo vartojimo yra sugriaunamas pagrindas bet kokiam socialiniam sutarimui tarp piliečių ir valdžios. Biurokratai praranda bet kokį interesą vystyti realią nacionalinę ekonomiką ir nebekreipia dėmesio į emigracijos mastus bei jos daromą žalą valstybei. Kodėl?
Pritrūkus dirbančių, jie bus pasikviečiami iš kitų šalių ir jie be jokių problemų mokės PVM nuo savo vartojimo. Koks skirtumas kas mokės PVM į biudžetą?
Būtent tame ir glūdi mokestinės politikos skirtumas tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių. Išsivysčiusios šalys rūpinasi savo piliečių pajamų augimu, nes nuo to priklauso biudžeto pajamos. O besivystančios šalys kelia sau tikslą surinkti biudžetui būtinas lėšas bet kokia kaina, net savo piliečių gerbūvio ir ateities sąskaita.
Būtent todėl išsivysčiusiose šalyse 2/3 mokestinių pajamų sudaro tiesioginiai mokesčiai nuo sėkmingos piliečių veiklos. O besivystančiose šalyse 2/3 mokestinių pajamų sudaro netiesioginiai mokesčiai (PVM ir akcizai). Kol valdžia nespręs valstybės ekonomikos problemų, o bandys tik išspausti tai kas dar išspaudžiama, tai besivystančios šalys ir liks tame pačiame lygyje.
Būtent apie tokią grėsmę, kai tauta praranda galimybę kontroliuoti savo valdžią ir liudija šis JAV Atstovų rūmų rezoliucijos punktas.
„... Remdamiesi aukščiau išdėstytais teiginiais, o taip pat bendru Atstovų rūmų suvokimu, kad PVM įvedimas sąlygos didelį mokesčių augimą, kuris atneš žalą ne tik šeimoms su fiksuotomis pajamomis, bet ir pakenks atsigaunančiai bei besivystančiai JAV ekonomikai, Atstovų rūmai pasisako prieš pridėtinės vertės mokestį.“
Tokiai išvadai sunku ką bepridėti. Net ištraukos iš šio dokumento akivaizdžiai įrodo paradoksą, kad konservatoriai – respublikonai, papratai esantys už mokesčių mažinimą verslui ir investicijoms, prieštarauja PVM įvedimui paprastiems gyventojams. Jie mato, kad PVM taikymas sąlygojamas ne ekonominiais motyvais, o tik politinėmis ambicijomis.
Mes juk puikiai žinome kuo baigiasi valstybių ir jų sąjungų egzistavimas, kurių politika ir ideologija iškeliama aukščiau, nei ekonominis tikslingumas.
Išvados Lietuvai
Realiai mes negalime atsisakyti PVM. Stodami į ES, privalėjome jį įvesti ir pas save. Tačiau ES nustato tik minimalią ribą pagrindiniam tarifui (standartinis PVM tarifas), kuri šiuo metu yra 15 proc. Viršutinę PVM tarifo ribą kiekviena šalis nustato savarankiškai. Lietuvoje standartinis PVM tarifas šiuo metu yra 21 proc.
Be to tam tikroms prekėms ir paslaugoms Europos Sąjungoje leidžiamas lengvatinis tarifas, kuris negali būti mažesnis nei 5 proc. O prekių ir paslaugų teikiamų mažiausiai apsaugotiems socialiniams gyventojų sluoksniams, naudojamas 0 proc. tarifas.
Pastaraisiais metais pastebima tendencija didinti standartinius PVM tarifus visose ES šalyse. Tuo pačiu numatoma didinti ir minimalų tarifą. Pagal Eurostato (2013) duomenis Vengrijoje pagrindinis tarifas 27 proc., lengvatinis – 18 proc. (dalinis 5 proc. tik vaistams, knygoms ir laikraščiams). Net ir Didžiojoje Britanijoje didinamas standartinis PVM tarifas nuo 17,5 proc. iki 20 proc., bet paliekamas galioti lengvatinis 5 proc. tarifas ir 0 tarifas pirmo būtinumo prekėms ir paslaugoms (visą sąrašą esu publikavęs straipsnyje „AR NE LAIKAS PANAIKINTI PVM – PILIEČIŲ SUTEIKIAMĄ LENGVATĄ VALSTYBEI?“.)
Paskutiniu metu vis dažniau girdimi balsai iš ES vadovų lūpų apie siekį suvienodinti standartinius PVM tarifus visose ES valstybėse, siekiant sėkmingesnių rezultatų kovoje su sukčiavimo atvejais.
Dabartinis minimalus ribinis standartinis PVM tarifas nustatytas ES sutartyje (15 proc.) galioja iki 2015 metų, tad po dviejų metų jis bus peržiūrimas. Įvertinus bendras tendencijas, jo peržiūrėjimas vyks didinimo kryptimi.
Lieka neaišku koks modelis bus priimtas? Mažai tikėtina, kad anglai atsisakys savo daug liberalesnio ir mažiau žalos ekonomikai atnešančio PVM surinkimui taikomo modelio. O kuo mes blogesni? Tikėtina, kad vėl bus bandoma suderinti dvigubus standartus ir čia bus labai svarbus Lietuvai atstovaujančių ES parlamentarų nusiteikimas kartu su kitomis panašiomis šalimis atstovauti Lietuvos nacionalinį interesą – apginti realią ekonomiką Lietuvoje ir sudaryti sąlygas jai vystytis. Tikslas aiškus – garantuoti 0 proc. tarifą pirmo būtinumo prekėms ir paslaugoms, nes tik tokiu atveju išvengsime katastrofiškų padarinių, jei bus didinamas pagrindinis tarifas.
Kartu išlieka uždavinys mūsų Seimui, ne laukiant kokie sprendimai bus priimti 2015 metais – kuo skubiau nustatyti 0 proc. PVM tarifą pirmo būtinumo prekėms ir vaistams. Tik tokiu būdu mes sukursime sąlygas išsaugoti savo tautą ir savo valstybę, vardan ateities kartų. Tai svarbu padaryti kuo greičiau. Nes netoli laikas, kai mums pradės aiškinti, kad turime sekti Vengrijos pėdomis ir vėl padidinti PVM tarifą vardan politinių interesų.
*- Amerikos konservatoriai – Amerikos Respublikonų partija JAV. Būtina prisiminti, egzistuojančią terminologinę painiavą. Ten „konservatoriais” vadinami privačios nuosavybės ir laisvos rinkos šalininkai (t.y. tie kurie Lietuvoje vadinami liberalais), o „liberalais” vadinami siekiantys apriboti nuosavybės teises ir siekiantys didinti valstybės įtaką ekonominiam ir asmeniniam gyvenimui (t.y. tie kurie Lietuvoje vadinami „socialistais” ar „socialdemokratais”).
