1 nuotr.Šiemet sukanka 25 metai, kai buvo surengtas pirmasis Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių suvažiavimas. Rytoj Kauno sporto halėje įvyks šio jubiliejaus paminėjimas, kuriame laukiama iki 10 tūkst. dalyvių: sovietinių lagerių kalinių, tremtinių, Lietuvos laisvės kovotojų, jų šeimų ir bičiulių.
Per 25 metus Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pastangomis išleista daugiau nei 100 knygų, įsteigti 5 Tremties ir rezistencijos muziejai, įrengti 3 memorialai, atkurta daugiau nei 50 partizanų slėptuvių, pastatyta daugiau kaip 1000 kryžių ir paminklų.
Tačiau, pasak šios sąjungos Garbės pirmininko Antano Lukšos, kur kas svarbiau ateities darbai, kuriuos šiandien būtina surikiuoti, nes Lietuva serga, jai gresia tautinių vertybių išsigimimas, o akivaizdaus priešo, kurį galėtum įvardyti ir sutelkti jėgas kovai, tarsi ir nėra.
Lietuvos partizanas, 12 metų Sibiro lageriuose praleidęs A.Lukša pripažįsta, kad užėjus sovietų okupantams apsispręsti, kieno pusėje esi, buvo lengviau.
„Klausimas buvo toks - ar pakloti klumpes už kruvinąjį bolševizmą fronte, ar su jais dar čia pakovoti. Ir daugelis galvojo, kad geriau žūti garbingai negu save aukoti tam kruvinam režimui“, - „Respublikai“ sakė laisvės gynėjas.
Iš Lukšų šeimos į partizanus išėjo 4 broliai. Jurgis, Juozas ir Stasys žuvo, kulkos aplenkė tik Antaną. Jo brolis Juozas Lukša-Daumantas turėjo galimybę pasitraukti į Vakarus, tačiau pasirinko kautis už Lietuvos laisvę ir buvo išduotas. Tačiau spėjo parašyti knygą „Už geležinės uždangos“, kuri pranešė pasauliui apie ginkluotą lietuvių pasipriešinimą sovietiniam okupaciniam režimui.
„Juozas su Jurgiu dar laisvoje Lietuvoje buvo išklausę beveik visą aukštosios mokyklos kursą, bet to tarybinio diplomo nenorėjo. Stasys buvo įstojęs Vilniuje į Chemijos fakultetą, bet Tėvynės ateitis buvo svarbiau. Be to, visi labai tikėjomės, kad Vakarai jau labai greitai ateis mums į pagalbą“, - prisiminė A.Lukša.
Paklaustas, ar tie Vakarai, iš kurių per daug tikėtasi po Antrojo pasaulinio karo, šiandien nesielgia su Lietuva tuo pačiu stiliumi, pašnekovas iškart priminė skandalą dėl Rusijos draudimo įvežti lietuviškus pieno produktus.
„Rusija kaip nori, taip elgiasi, o ES tarsi nėra. Tie ponai tik stebi, o veiksmų nesiima, jokio rimto pasipriešinimo nėra. Jie tik mūsų žemės laukia, kada jau galės Lietuvą nusipirkti...“ - numojo ranka A.Lukša.
Šeštadienį per jubiliejinį Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos renginį bus renkami dalyvių parašai dėl referendumo, kad reikia keisti Konstituciją ir neleisti Lietuvos žemių pirkti užsieniečiams.
„Surinkti 300 tūkst. parašų ne juokas, - pripažįsta A.Lukša. - Provincijoje, kiek žinau, ne visi supranta, kokia rimta čia padėtis. Daugeliui darbščių kaimo žmonių tie keli hektarai yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis ir jie nė neketina tos žemės pardavinėti. Bet yra ir tinginių, ir biznierių, kurie dėl pinigo bet ką paaukos“.
Šių metų gegužę garbingą 90 metų jubiliejų atšventusiam A.Lukšai labai skaudu matyti, kai žmonės tik ir težino, kaip Tėvynę išnaudoti.
„Nežinau, kaip reikėtų vertinti, bet jau tarsi koks tautinis išsigimimas vyksta. Visi tik ir žiūri, kaip pripildyti savo kišenes. Iš kur tie baisūs socialiniai skirtumai atsirado, kad vieni - milijonieriai, o kiti - varguoliai, nesuduria lito su litu ir nė duonos nebeturi už ką nusipirkti“, - sakė vyras. Skurdas, anot jo, gimdo žiaurumą, nusikaltimus, tačiau vis daugiau žinių apie korupcinius nusikaltimus, kuriuos anaiptol ne varguoliai daro.
„Kur ta mūsų Lietuva eina? Nelaimių, avarijų būdavo visada, bet tokio nežmoniško elgesio tarp jaunimo iš ankstesnių laikų nepamenu. O jau tie seksualinių iškrypėlių maršai! Kaip žmonės nori eiti į gatvę demonstruoti šitokį išsityčiojimą iš pačių savęs? - niekaip nesuvokia A.Lukša. - Mano galva, būnant ES toleruoti savo praeitį, savo tradicijas ir papročius yra tokios galimybės, kokių stalinizmo laikais mes neturėjome. O visos tos šlykštynės atsiranda dėl to, kad mes joms pasiduodame“.
Jo manymu, Lietuva neturėtų smerkti emigrantų, kurie kraunasi lagaminus ir važiuoja laimės ieškoti į užsienius.
„Ypač man gaila jaunų porų. Kaip jiems gyventi, kai darbo nėra, uždarbio jokio, o vaikai valgyti prašo, juos reikia ir aprengti, ir išmokslinti, - kalbėjo A.Lukša. - Jei valdžia sudarytų sąlygas jauniems žmonėms gyventi, duotų darbo, nė vienas niekur nevažiuotų. Bet ir tie išvažiavę ne visi Lietuvą pamiršta ir planuoja pasilikti svetur. Uždirbtus pinigus į Lietuvą siunčia, o daugelis grįžę su pinigais savo gyvenimą čia pasigerina. Žinote, Lietuva traukia grįžti, nėra pasauly gražesnės žalumos, kaip mūsų vargšėj Lietuvoj. Tad jaunimui tik reikia linkėti, kad jie užsidirbtų ir grįžtų Lietuvos kelti...“
Laisvės gynėją, iškentusį visą sovietinių lagerių pragarą, džiugina vaisingos Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pastangos, kad augančioms kartoms būtų žinoma visa tiesa apie Lietuvos okupaciją, ginkluotą pasipriešinimą, tremtinių kančias.
„Mokyklose galų gale įvestas 16 valandų kursas apie visą tą žiaurią praeitį, vyksta išvykos partizanų takais, kviečia mus, dar gyvus tos istorijos liudininkus pabendrauti su jaunimu. Sakyčiau, mokiniai klausosi labai susidomėję. Bet mokykloms reikia dar daug dirbti, kad išaugintų tikrų Lietuvos patriotų“, - sakė A.Lukša.
