Praėjusią savaitę (gegužės 12-ąją) sukako 76 metai nuo Juozo (Juzefo) Klemenso Pilsudskio mirties. Kito taip garbinamo lietuvio, net prisimenant Jogailą, Lenkijoje nėra.
Pasitaisykim: lyg ir lietuvio. Iš žemaičių bajorų Giniotų ir Bilevičių (kiti sako - Biliūnų) kilęs nutautėjęs J.Pilsudskis palaidotas Vavelyje, buvusioje karalių rezidencijoje, “be širdies ir be smegenų, koks buvo ir jo gyvenimas”, šaipėsi ano meto Lenkijos opozicija. Pripažįstama: J.Pilsudskis prikėlė Lenkiją iš pelenų ir atkūrė jos valstybingumą, prarastą daugiau nei prieš 120 metų. J.Pilsudskis - žmogus-simbolis. Jis - moralinis idealas, legionų komendantas, nepriklausomos Lenkijos viršininkas, maršalas, žymiausias šiuolaikinis ir vienas didžiausių, o gal net pats didžiausias lenkas istorijoje. Taip kalba J.Pilsudskio gerbėjai, taip rašoma jo biografijose, tuo tarpu kritikai teigia, kad “stebuklą prie Varšuvos”, kur buvo sumušta Michailo Tuchačevskio raudonoji armija, padarė visai ne jis, o kiti karo vadai; kad tikru valstybės viršininku jis tapo organizuodamas perversmą, kai trys pilietinio karo dienos 1926 metais nusinešė mažiausiai 1300 gyvybių; kad tapęs diktatoriumi maršalo lazdą pasiėmė pats, kad ir pats sau susikūrė valstybę...
Taip, jis pridarė beprotiškų klaidų, patyrė triuškinamų pralaimėjimų, tačiau žingsnis po žingsnio stiprino savo autoritetą, įgydamas vis naujų, karštai, tiesiog beprotiškai jį mylinčių sekėjų. Ir jo užmačių būta didingų. Vos susikūrusi santarvininkų apginkluota valstybė įsivėlė į karus su visais kaimynais: su čekais - dėl Tešino, su vokiečiais - dėl Poznanės ir Aukštutinės Silezijos, ukrainiečiais - dėl Lvovo ir Rytų Galicijos, su bolševikais - dėl Volynės ir Baltarusijos, lietuviais - dėl Vilniaus... J.Pilsudskis, verždamasis į Vilnių, naudojosi visomis, net negarbingomis, karininko vardo nevertomis priemonėmis. Liucjano Želigovskio (gimusio, beje, taip pat netoli, Ašmenoje) žygis į Vilniaus sritį J.Pilsudskio įsakymu nebuvo sunkus - jo dalinių buvo keturiskart daugiau nei visa to meto Lietuvos kariuomenė.
Adolfas Hitleris (Adolf Hit-ler) ir Benitas Musolinis (Benito Mussolini) dar buvo toli iki neribotos valdžios, kai maršalas ėmėsi kurti Baltarusijos, Lietuvos, Ukrainos federaciją 1772 m. sienomis, kuri dominuotų Vidurio bei Rytų Europoje ir kuriai vadovautų - atspėjote - Lenkija. Su tam tik-romis išlygomis jo mąstymas nelabai skyrėsi nuo Rusijos imperijos bolševikų: Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga, kaip valstybių ir tautų federacijos imitacija, į šviesią ateitį buvo vedama imperinės “didžios rusų tautos”. Bolševikinė sąjunga buvo pastatyta ant kraujo ir pelenų. Pilsudskinei Lenkijai nepakako jėgų įvykdyti panašių užmačių, tad sugebėta tik daugeliui dešimtmečių pasėti nedraugiškumo sėklą, kuri, vos papūtus įtartinam vėjui nuo Lenkijos, sukelia baltarusių, ukrainiečių, lietuvių tautų priešiškumą. Deja, taip dar yra ir šiandien. Tad neteisus istorikas Alfredas Bumblauskas, sakydamas, kad “mes, modernioji lietuvių tauta, gimėme kaip antilenkai. Pagrindiniai mūsų tapatybės kūrėjų balsai XIX a. pabaigoje sakė, kad lietuvių tautos kūrimo siekis yra atsiskirti nuo lenkų kultūrinio dominavimo” (citata pagal TV interviu). Ponui A.Bumblauskui derėtų geriau įsiklausyti į tuos mūsų kultūrininkų balsus ir nedaryti taip toli siekiančių išvadų. Istorikui derėtų pastebėti, kad lietuviškas “antilenkiškumas” visada buvo tik atsvara nekultūringai ir prievarta brukamai lenkiškai kultūrai, jos ekspansijai.
Ar yra dar priežasčių prisiminti J.Pilsudskį - didį Lenkijos sūnų, pakėlusį ranką prieš motiną Lietuvą? Šiandien, girdint ne eilinių lenkų, o aukščiausio lygio šios šalies pareigūnų retoriką, skirtą Lietuvai, tokių priežasčių daugiau nei reikia. Įtempus klausą, atrodytų, vis dar gali išgirsti tebeplakančią, lyg revanšo reikalaujančią J.Pilsudskio širdį Rasų kapinėse. Verta prisiminti Rusijos naujienų agentūrai “RIA novosti” pasakytus Estijos Parlamento deputato, Estijos ir Rusijos deputatų grupės vadovo Pėterio Tulvistės (Peter Tulviste) žodžius: “Anksčiau čia ateidavo pagyvenę žmonės, turintys su šiuo paminklu asmeninį santykį, bet staiga, prieš dvejus trejus metus, ten buvo pradėti vedžioti rusų moksleiviai iš rusiškų mokyklų, atsirado raudonos vėliavos ir karinės uniformos. Kareivį pradėjo naudoti propagandos tikslams”. Taip jis kalbėjo lygiai prieš ketverius metus, jau po riaušių Taline dėl vadinamojo Kario išvaduotojo paminklo iškėlimo iš miesto centro į kapines. Atrodo, propagandiniams tikslams pradedamas naudoti ir maršalo širdies kapas. Gegužės 3-iosios Konstitucijos proga prie J.Pilsudskio širdies rinkosi jaunuomenė ir suaugusieji, lenkų skautai-harcerai, karo veteranai ir šiandienos kariškiai... Žinoma, su Lenkijos ambasadoriumi priešakyje. Dabar paklauskite savęs, koks ryšys tarp 1791 m. priimtos Konstitucijos ir 1935 m. mirusio J.Pilsudskio? Jokio... išskyrus “geležinio maršalo” planus.
• Šiandien J.Pilsudskio širdis lenkui yra neišvengiamų prisiminimų, tolimų Lenkijos pretenzijų, o lietuviui - skausmo simbolis. Vytautas Landsbergis yra teisingai pasakęs: “Lietuviams J.Pilsudskis lieka nelaimės ir žalos figūra, siekusi jėga pasiglemžti Vilnių”.
• Iš tiesų įdomu, ar tarkim, Napoleono širdis galėtų tyliai gulėti Maskvoje? O gal Atilos širdis Romoje? Ar būtų leista palaidoti Hitlerio širdį gimtajame miestelyje Austrijoje? Galimas daiktas, toks sugretinimas kai kam pasirodys įžeidžiantis, tačiau Lietuvai J.Pilsudskis nebuvo ir niekada nebus pagarbos vertas didvyris. Jis ir jo širdis priklauso Lenkijai. Ne Lietuvai.
• Ateinančiais metais bus minimos 145-osios J.Pilsudskio gimimo metinės. Tai būtų proga ne tik Lenkijai grąžinti viską, kas guli po juodo marmuro plokšte Rasų kapinėse, bet ir simboliškai padėti pamatą tikrai, o ne veidmainiškai partnerystei. Tai būtų stimulas atsirasti visuomeniniams judėjimams Lietuvoje ir Lenkijoje tokiam kilniam darbui atlikti, abiejų valstybių patriotiškai nusiteikusio jaunimo tikslingai veiklai ir bendravimui. Ir ne-imant nė cento, nė grašio iš abiejų vyriausybių. Joms abiem būtų galima palikti suderintą paminklo visiems žuvusiems lenkams ir lietuviams Vilniuje bei vadinamajame Vilniaus krašte statybą.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
