Didžiausi karai šiuo metu vyksta ne su „Islamo valstybe“ ir ne Ukrainoje. Lietuvoje jau kelis dešimtmečius kariaujama privačios ir neprivačios medicinos frontuose.
Generolai keičiasi. Karas vyksta toliau. Aiškiai kapituliuojant vienai pusei. Vos Briuselin išvyko buvęs sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis, privati medicina lengviau atsikvėpė. Vėl galės finansiškai nugręžti ir pacientą, ir valstybės biudžetą. Naujajai sveikatos apsaugos ministrei ir Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkei pritariant. Gal įteisinkime Konstitucijoje pataisą, kad pacientas, užsukęs į privačią gydymo įstaigą, iškart tampa dvigubas. Su dviguba liga ir dvigubomis kepenimis. Oje, nustemba medikas, broleli, kiek tavo kepenų daug. Vos kabinete išsitenka. Tuoj grindys įlūš. Tegul už tavo kepenų pusę užmoka ligonių kasos. O už kitą pusę užsimokėk pats. Kitaip negydysiu.
Privačios medicinos paslaugų kainos ir taip kosminės. Ne kiekvienam pacientui prieinamos. O valstybei ar savivaldybėms pavaldžiose gydymo įstaigose jau tampa neprieinamas medikas. Kiekvienas iš savo patirties žinome, kaip „džiaugiasi“ ligoninių personalas, kai į priėmimo skyrių atvežamas koks nors paliegęs senolis. Tarkime, 80 metų ar vyresnis. Ir neturintis įtakingų giminaičių. Toks senolis traktuojamas kaip ligonių kasų reketininkas. Ligoninės metinio biudžeto plėšikas. „Sodros“ engėjas. Per ilgai šioje žemėje užsibuvęs. Jei ir paguldys tokį, tai kuo arčiau morgo. Ar pirmai progai pasitaikius išgrūs namo.
Lietuvoje nevyksta kova už piliečių gyvybę, sveikatą. Nesvarbu, kad mokame privalomojo sveikatos draudimo mokestį. Už tuos iš mūsų surinktus pinigus kovojama prieš mūsų sveikatą. Ir žmogus neturi jokios teisės laimėti šiame užsitęsusiame privačios ir neprivačios medicinos kare.
Ar batsiuviui valstybė primoka už kiekvieną prikaltą užkulnį ar susiūtą aulą? Ar kirpėjai valstybė primoka už klientės šukuoseną? Ar kebabinei primoka už parduotą kebabą? Privati gydymo įstaiga rinkos požiūriu yra tokia pati, kaip ir privatus kioskas. Kiosko savininkas prisiima verslo riziką. Jei pritrūksta pirkėjų, bankrutuoja. Lygiai taip pat turėtume traktuoti ir privačią mediciną. Jei pritrūksta mokių pacientų, tegul bankrutuoja. Be dirbtinės reanimacijos. Pacientas čia viso labo klientas. Atėjęs nusipirkti gydymo paslaugos. Todėl keista, kad ši paslauga žinda iškart dvi karves. Ligonį, ypač sunkų, neturtingą, nedarbingą, politikai jau atvirai traktuoja kaip nereikalingą balastą. Iš pradžių nutolino medicinos paslaugas. Kad ligoniai pakeliui į rajonų ligonines gamtiškai „atsisijotų“. Atsidurtų ne poliklinikose, bet kapinėse. Kai rajonuose dingsta kai kurie ligoninių skyriai, savaime sukuriama rinka privačiai medicinai. Tai, kuri maksimaliai iš paciento nelaimės pasipelno. Politikai paplušėjo būtent jai. Matyt, ir toliau plušės. Be skrupulų. Aišku, niekas nedraudžia humanišku, sveikatinimo būdu pelnytis iš nelaimės. Herodotas taip pat gaudavo atlygį. Tačiau kam šią paslaugą paversti ir šalies biudžeto nelaime?