Kultūros ministras Šarūnas Birutis ketina optimizuoti šalies bibliotekų tinklą. Panaikinti gyvenviečių ir miestelių bibliotekas, o knygas miestelių bei gyvenviečių skaitytojams vežioti. Be to, Š.Birutis nusprendė, kad mokyklų ir viešosios bibliotekos dubliuojasi, todėl mokyklų bibliotekėles labai prasminga panaikinti. Tetriumfuoja apskričių bibliotekos. Anot Š.Biručio, turtingai aprūpintos knygomis.
O dabar įsivaizduokime tą patį Š.Birutį, gyvenantį Kauno rajone, Liučiūnų gyvenvietėje. Paaiškinu, kad tokia gyvenvietė iš tikrųjų egzistuoja. Iki Čekiškės miestelio toli. Iki Vilkijos miestelio dar toliau. Juolab kai per dieną kursuoja tik vienas keleivinis autobusas. Ir šit ši Liučiūnų gyvenvietė lieka be bibliotekos. Nieko baisaus? O gal baisaus? Jei atsižvelgsime į žmonių psichologiją.
Biblioteka miesteliuose, bažnytkaimiuose yra šviesuomenės susitikimo vieta. Tarsi bažnyčia. Nes ir tuo atveju, jei žmogus yra laisvamanis, jam norisi žinoti, kad šalia, jo miestelyje, yra bažnyčia. Apie save primenanti varpais. Ir įvairiais ritualais, kuriuos, nesvarbu, kad esi laisvamanis, vis vien toleruoji. Nes tie ritualai nei žudo, nei siūlo suniekšėti. Pavirsti tik mažokai besidauginančiu, tačiau aktyviai vartojančiu XXI a. Europos gyvuliu.
Kaip galima į Lietuvos valstybę integruoti provinciją, jei iš jos viskas atimama? Lieka kultūrnamiai su išdaužytais stiklais. Lieka mokyklų pastatai su užkaltais langais. Lieka apleisti pastatėliai. Liudijantys, kad kitados čia būta kaimo parduotuvės, kurioje sviestą svėrė ir cukrų pardavinėjo raudonskruostė Onutė. Visus pažįstanti, vejanti vyrus gerti alų lauke, prie paliktų dviračių. Ir galinti papasakoti visas bažnytkaimio naujienas. Kas su kuo susipyko, kas su kuo pergulėjo ir kieno karvė apsiveršiavo.
Biblioteka provincijos žmogui yra paskutinis šviesulys. Dar likęs po drastiškai sunaikintų mokyklų. Naivu manyti, kad žmogus važinės 20-25 km, kad apskrities bibliotekoje išsirinktų knygą. Aišku, gal ir važiuos. Tačiau Kultūros ministerija pati išrūšiuoja tokią mažą Lietuvą į gūdžią, tamsią provinciją. Ir į intelektualią Lietuvą. Susitelkusią tik Vilniuje ar apskričių centruose. Nors kas davė teisę Lietuvos gyventojus taip išrūšiuoti. Ar Š.Birutis tikrai įsitikinęs, kad koks nors provincijos gyventojas prasčiau išmano apie Fiodorą Dostojevskį nei popsinė Vilniaus žvaigždutė.
Mūsų kultūros politika labai keista. Nes ji pagrįsta ne puoselėjimu, auginimu, bet naikinimu. Sunaikinti viską, kas esą materialiai neapsimoka. Tačiau tokiu atveju reikėtų sunaikinti Kultūros ministeriją, nes Kultūros ministerija, jei paklaustume kaimo ekspardavėjos Onutės nuomonės, jai visiškai materialiai neapsimoka. Kurių galų Onytei išlaikyti kažkokį ministrą Š.Birutį. Gal už tai, kad paliks be darbo vietinę bibliotekininkę? Gal už tai, kad biblioteką traktuoja kaip knygų sandėlį? Ir tas sandėlis niekuo nesiskiria nuo apspurusių skudurų, stiklo taros ar metalo laužo sandėlių.
Iš provincijos išmušami paskutiniai stulpai, kurių įsitvėrusi ji dar gali dvasiškai išsilaikyti. Telieka laikytis už pievoje įbesto ganomos karvės grandinės kuolo. Bent žalmargei tas į žemę įbestas, akmeniu įkaltas kuolas yra pats stabiliausias. Bet už ko dvasiškai laikytis provincijos žmogui. Tokiam pačiam kaip ir Lietuvos gyventojui, spoksančiam pro Pašilaičių ar Žirmūnų balkoną. Kodėl kažkoks trumpalaikis kultūros ministras nusprendžia, kad kaimui knygos nereikia. O jei dar reikia, tai knyga jį pasieks sudėtingai. Logistikos priemonėmis. Kaip medikų „greitukė“. Biblioteka provincijoje ar miestų mikrorajonuose nėra kažkoks prirašytų popiergalių skirstytuvas, bet žmonių bendravimas. Kai knygos pavadinimas ar autoriaus vardas yra tik pretekstas atsiverti. Žmogui sutikti žmogų. Pasidalyti knygos sukeltais estetiniais įspūdžiais. Galutinai neįlįsti į alkoholio butelį. O kuo dalysis, kaip dvasiškai bendraus, ieškos bendraminčių žmogus, kai kažkoks vairuotojas, priburzgęs prie kiemo vartų, jam įteiks užsakytąją knygą. Tarsi internetu užsakytą puodą. Pateiks pasirašyti, kad klientas knygą gavo, įsipareigoja jos nesunaikinti, grąžinti, ir skubės pas kitą klientą. Kultūros ministras Š.Birutis, matyt, įsivaizduoja kultūrą kaip finansiškai apsimokančių paslaugų teikimą. Nors tikroji visuomenės kultūra - tai empatiškas, kitus ir save dvasiškai papildantis, padrąsinantis piliečių bendravimas. Kultūra nėra konkretus daiktas taros supirktuvės lentynoje. Kai žmonių dvasinis-kultūrinis procesas pernelyg supaprastinamas, apskaičiuojamas, materializuojamas, jis paprasčiausiai dingsta. Išgaruoja kaip kamparas. Nes nei kaimo bibliotekėlė, nei iš tikrųjų kultūringas, dvasingas individas nepripažįsta šiurkščių, banalių, pernelyg supaprastintų veiksmų. Tad ir Š.Birutis, nusprendęs „optimizuoti“ bibliotekų tinklą, švelniai kalbant, primityvokai suvokia kultūros vyksmą. Įsivaizduoja, kad šventyklos namas, jei nugriausime jo nerentabilią verandą, niekur nedings. Tačiau praktiški dėsniai kultūros atžvilgiu negalioja. Šventyklos visada dingsta, jei į jas spoksoma tik pragmatiškomis akimis.
