Referendumo iniciatyva dėl žemės nepardavimo užsieniečiams sukėlė vienodą premjero Algirdo Butkevičiaus ir ekspremjero Andriaus Kubiliaus paniką. Jei mūsų protėviai būtų buvę tiek baikštūs, Lietuva jau seniai būtų išnykusi. Slavų, germanų genčių apsuptyje. Ir paskutinis bežemis, dar kalbėjęs lietuviškai, jau seniai būtų iš čia išsikraustęs su terbele.
Prastas argumentas, kad užsieniečiai mūsų žemės neišsineš. Neišveš su priekabomis. Sovietai taip pat neišsinešė. Tik paėmė mūsų valstybę ir užsėdo. 1940 metų rugpjūčio 3 dieną. Liaudies Seimo dvidešimties išdavikų grupelei paprašius mus priimti į Sovietų Sąjungą. Ir tada nebuvo jokio referendumo, ką apie tokį laikinojo šalies prezidento Justo Paleckio paprašymą mano eiliniai lietuviai. Tokio keisto prezidento net nerinkę. Atnešė mums Saulę ir drėbtelėjo. O gal mes norėjome Mėnulio?
Žemė yra mūsų pagrindas po kojomis. Iš kur toks azartiškas interesas tą pagrindą mušte išmušti? Naujas požiūris į valstybę? O koks tas naujasis požiūris? Jokio originalaus požiūrio nėra. Tik visiškas istorinis vištakumas ir neatsakingumas. Tarsi Lietuva, valdoma dabartinių politikų, nusprendė XXI a. išnykti. O kodėl politikai už mus nusprendė, kad mes nusprendėme išnykti?
Imkime ir vieną kartą patikrinkime, ar ta Europos Sąjunga, kaip bauginasi A.Kubilius ir A.Butkevičius, iš tikrųjų tokia baisi. Esą jei neparduosime savo žemės, labai supyks. Atims ES fondų paramą, taikys įvairias sankcijas. Nė velnio netaikys! Tik supras, kad lietuviai atkaklesni, negu manė. Ne taip lengvai suviliojami.
Nieko čia gąsdinti nereikia. Ir taip labai žymūs visuomenės veikėjai, įsisavinantys milžiniškas europinių fondų lėšas, bijo. Visokie atvirų lietuvų fondai, žmogaus stebėjimų institutai, viešosios įstaigėlės už savo dauginamus projektėlius pelno pasakiškus atlygius. Jie labiausiai bijo. Kad gali tekti imtis darbo. „Parama“ už darbo imitavimą gali būti nutraukta. Negi dykaduonis sutiks iš savęs atimti duoną?
O kaimo žmogaus, ariančio žemę, auginančio javus ir gyvulius, nepagąsdinsi išnyksiančiais fondais. Ir dabar, palyginti su vakariečiais ūkininkais, lietuviai apvagiami. Dirbančio žmogaus nepagąsdinsi.
O šiaip okupacijos schema labai paprasta. Valstybės paimamos tankais, pinigais ir per vietinius išdavikus. Jei kam reikia Justo Paleckio ar Antano Sniečkaus „šlovės“, tai narsiai reikškitės, „šlovinkitės“. Tapkite kuo labiau matomi. Kad visus atpažintume. Tačiau jei turite kokį paveldėtą ar perpirktą žemės hektarą, pabandykite jį perkelti į Briuselį. Kaip iš Skuodo ar Kupiškio - prie Vilniaus. Toks fokusas neišdegs.
Mūsų savimonei jau pakenkė tie per Lietuvą valkiojami, perkilnojami, nusavinami sklypai. Žemė mūsų sąmonėje jau patyrė suirutę. Tapo pernelyg lengva, išjudinta. O mes gavome pirmąją narkozės dozę. Mąstysena apie žemę jau tapo ne tokia aštri. Atbukusi. Mažiau sentimentų. Nes sentimentai buvo susieti su Kupiškiu, o atskraidintoji žemė - Trakuose. Ar perpirkta žemėtvarkininko. Ir ima toks narkotizuotas galvoti: na, paskraidė hektarai. Aš paskraidžiau. O dabar užsieniečiai atskris. Kas čia blogo? Juk pinigų gausiu. Vokiečiai sau galės prisipirkti hektarų iš Vakarų Lietuvos šišioniškių. Lenkai - iš Rytų Lietuvos tuteišų. Kad tie kraštai germanizuotųsi, polonizuotųsi. Atkurtų istorinę „teisybę“. O mums liks šioks toks etninės Lietuvos viduriukas. Prifarširuotas visų ES tautų.
O kas čia gero, jei mąstymas išdavikiškas. Laimė, dar ne visų. Nes jei visi būtume išdavikai, politikai referendumo nė kiek nebijotų. Jei taip bijo, vadinasi, jaučia, kad Tauta mano kitaip. 1940 metais irgi nebuvo jokio referendumo, kuriame žmonės pasisakytų, ar nori į Sovietų Sąjungą. Tad jei socdemai, konservatoriai ir liberalai įsivaizduoja gelbėjantys nuo kelių iniciatyvių kvailių valstybę, tai kodėl taip bijo įsitikinti, kad „kvailių“ nedaug. Juk tik referendumas gali parodyti, kokių žmonių daugiau esama.
Referendumo priešininkai kalba apie visokius procedūrinius, istorine prasme vienadienius kazusus. Tačiau yra tik viena istoriškai svarbi procedūra. Laipsniškai atiduodama Lietuva. O referendumas, jei pasiseks, tą procedūrą apsunkins.
ES vis dar yra kūrimosi stadijos. Jei įsiterpėme į tą dar neišbaigtą kūrinį, tai bent neįsivaizduokime, jog mūsų valstybė yra tik bebalsis to kūrinio lopas. Ir vos mums dėl ko nors paprotestavus, žemės neatidavus, ES lopą nuardys ir išmes į šiukšliadėžę. Jei priėmė, vadinasi, mūsų reikėjo. Darbo jėgos, rinkos, žemės. Bet ne Briuselis turi rūpintis, kad Lietuva išliktų. Tai mūsų reikalas. Na, pakvietė mus prie bendro stalo. O kaip tu prie bendro stalo elgsiesi, kaip bendrausi su aplinkiniais - jau tavo reikalas. Nori - gerk, nori - negerk, nori - pasigerk. Dauguma mūsų politikų pasirinko trečiąjį variantą. Pripuolė prie to simbolinio stalo ir pasigėrė. Apsvaigo. Kaip afrikinio kiaulių maro dar neištikti paršeliai. O su apsvaigusiais jau kalbama kitokia kalba. Kaip su nelygiaverčiais. Arba liepia užtilt, arba juokiasi, šaiposi ir nesiklauso. Arba prigąsdina. O jie savo ruožtu gąsdina mus. Bet mes nebijome.
Parengta pagal dienraštį „Respublika“
