2 nuotr.Nuo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) steigiamojo suvažiavimo, įvykusio 1988 metų spalio 22 ir 23 dienomis, mus jau skiria „mūsų nerimo žiema“, „šimtas metų vienatvės“. Kažkur dar klaidžioja ir naivusis, taurusis dostojevskiškas idiotas. Kunigaikštis Myškinas. Tik kalbantis lietuviškai.
Nieko baisaus. Žmogus ir jo pasaulis nuolat keičiasi. Tačiau įsivaizduokime kokios nors partijos suvažiavimą, televizijos dvi dienas transliuojamą iš Vilniaus sporto rūmų. Ar daug dabartinių piliečių tokį serialą žiūrėtų. Net ir tuo atveju, jei nebūtų pertraukiamas dantų pastų reklamomis. Vieni griežtų dantimis, kad „rodo Kubilių“. Kiti piktintųsi, jog ir vėl rodomas Viktoras Uspaskichas. Ir kas už Sporto rūmų nuomą užmokėjo. Piliečiai junginėtų kanalus, žiūrėtų kitus serialus. O jei savaitgalį nelytų, važiuotų į gamtą. Ar į sodus grėbstyti lapų.
O tada, 1988-ųjų spalio šeštadienį ir sekmadienį, visi buvome „politizuoti“. Visa Lietuva suprato, kad tai ne šiaip LPS steigiamasis suvažiavimas. Steigiama laisva valstybė. Tiesa, ta idėja dar šiek tiek įvyniota, užmaskuota, bet galutinis tikslas juk aiškus.
Sunkiausia rašyti apie pačius šlovingiausius mūsų amžininkų darbus, nes gresia sacharininė pompastika. Tad įsivaizduokime, kad tas LPS steigiamasis suvažiavimas buvo itin gražus, rudeninis mūsų istorijos lapas. Toks lapas, kurį norisi parsinešti namo ir išsaugoti. Daugybės to meto asmenybių, išrinktų į LPS Seimo tarybą, jau nėra tarp mūsų. Kažkur žvalgosi iš rudeniškų debesų. Tačiau kaip nebanaliai jie tada kalbėjo. Kokiais tikrais, nesuvaidintais žodžiais.
Poetas Justinas Marcinkevičius: „Atėjo ta diena, kad pagaliau sujungtume savo pilietinę ir politinę valią, intelektualinius bei kūrybinius išteklius, visas savo kūno ir dvasios jėgas“. Poetas kalbėjo apie tikrąjį žmogų. Tame žmoguje buvo ne tik kūnas, išmankštintas sporto salėje. Ne burnytė, dainuojanti negyvai. Žiopčiojanti pagal fonogramą. Tai buvo visapusiško žmogaus kūnas, kupinas kūrybinio potencialo ir dvasios. Ir niekur neužsiminta apie to kūno pakaušio šukuoseną. Net neužsiminta apie žmogišką silpnybę - godumą. Nes mes tada buvome kitaip godūs. Norėjome laisvos Lietuvos.
Profesorius Vytautas Landsbergis: „Lietuva skleisis kaip gėlė, puošdama pasaulio vainiką“. Dabar tokie žodžiai galbūt sukeltų pajuoką. Oho, kaip nusikalbėjo. Gėlė. Vainikas. Vos ne gintarėlis ant delno. Nes žodžiai tinka tik tada, kai žmonės juos pajėgūs išjausti. O tada mes tikrai matėme Lietuvą kaip ir vėl tuoj prasiskleisiantį pumpurą. Ir slapčia bijojome, kad jo kas nors Maskvoje nenuskintų. Nespėjusio prasiskleisti.
Kardinolas Vincentas Sladkevičius: „Mokėkime laukti ir nemindžioti vieni kitiems kulnų“. Iki šiol ši graži intencija nepavyksta. Kulnai ir automobilių priekiai, galai gerokai apmindžioti. Laukimo būsena - nebent pensininko. Laukiančio, kol grąžins nurėžtą pensiją. O tada, 1988-aisiais, buvo tik vienas tikslas - kaip gudriau išsprukti iš Sovietų Sąjungos. Rolandas Paulauskas pasiūlė suvažiavimui tiksliai pasakyti, ar ateityje priklausysime Sovietų Sąjungai, ar ne. Antanas Terleckas Lietuvos laisvės lygos vardu pareikalavo, kad sovietai išvestų okupacinę kariuomenę ir anuliuotų Molotovo-Ribentropo paktą. Štai tokie tada buvo žmonės drąsūs. Nors Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto antruoju sekretoriumi dar buvo promaskvietiškasis Nikolajus Mitkinas.
Suvažiavimas priėmė ir Geros valios pareiškimą. Štai tokie buvo to pareiškimo žodžiai. „Už vienybę - prieš skaldymą“. „Už statymą - prieš griovimą“. „Už pasitikėjimą - prieš įtarumą“. Net nesinori tikėti, jog mes kėlėme sau vos ne antgamtiškus uždavinius. Ir visi apeliavome į dvasinius, taurius dalykus. Ir tas dvasinis užtaisas buvo toks visa apimantis, kad mums pavyko. Sulaukėme 1990 metų kovo 11-osios. Nes dvasinis užtaisas peraugo į praktinius, nesavanaudžius darbus. Kai lietuviai staiga, apimti įkarščio, prarado prigimtinę savisaugą. Aukojo būsimai Lietuvai savo miegą bei poilsį. Neskaičiavo, kiek valandų dėl būsimos Lietuvos dirba.
Po cunamių visada būna atoslūgiai. Atslūgome. Vieni krito skaudžiau, kiti minkščiau, treti vienaip ar kitaip susižaloję. Nes žmogaus asmenybė, per daug įtikėjusi idealais, visada krinta žemyn kiek nors sužalota. Lyg moteris, praradusi meilę. Ir bando kompensuoti praradimą skudurais, daiktais, pinigais ar vienadienėmis intrigėlėmis. Nors tai tik makiažas. Savipagalba. Slepianti, kad mes labai sau pavydime to laiko, kai vieningai sėdėjome ant dvasinio cunamio aukščiausios keteros. Pavydime sau. Tam šviesesniam, geresniam, labiau spinduliuojančiomis akimis. Tam labiau nutysusiu megztiniu ar labiau suglamžytomis kelnėmis. Tam, kuris, iškėlęs trispalvę, važinėjo po Lietuvą palaikiu moskvičiuku. Ar rengė roko maršus. Svarbiausia - mes vis dar esame čia. Ne ant debesėlių. O kol esame čia, tol mumyse yra ir ta dalelė cunamio.
