1 nuotr.
Pirma tezė. Apie dvigubą pilietybę prikalbėti kalnai žodžių ir išlietos jūros jausmų. Ponai, o kodėl tik apie dvigubą pilietybę? Kodėl jau kelis dešimtmečius Globalios Lietuvos aktyvistai tik jos ir reikalauja? Juk kalba turi būti erdvesnė, rimtesnė. Reikia atidengti visas kortas, ponai, nes jūs juk norite daugiau. Nebe už kalnų metas, kai pasauliniam jaučiui teks kibti už ragų ir turėti kišenėje nebe du, o tris, keturis ir daugiau pasų. Kaip loterijos bilietų. Arba kaip daugpatystę liudijantį sąrašą.
Antra tezė. Globalios Lietuvos aktyvistai reikalauja švarios pilietinės sąžinės? Nepavyks - jie ją jau prarado. Savo valia prarado. Kai tampi kitos šalies piliečiu, argi tampi kaip vergas? Ar kas su bizūnu vargšelį atvedė prie langelio, pro kurį tau iškišo svetimą pasą? Ir paėmei jį, ir pasirašei pats, ir priesaiką ištarei pats. Ypatingais atvejais (taip nutinka JAV) prisiekei netgi atsisakyti visų kitų valstybių pilietybės. Atsisakei savo tėvynės. Tad kokios švaros nori? Dviguba pilietybė - dviguba sąžinė; triguba - triguba. Žodžiu, Lietuvos savižudybė tavyje jau įvyko.
Trečia tezė. Globalios Lietuvos aktyvistai nori gyventi visame pasaulyje, o Lietuvoje, jeigu čia kažkas sukurs tinkamą poilsio „industriją“, jie atvyks pailsėti. Pasilinksminti, pamosuoti Lietuvos pasu. Net tautiška vėliavėle. Esą turiu teisę. O jeigu jau visai atvirai, atvyks pasiimti dividendų už įsigytą-paveldėtą Lietuvos žemelę arba turtą. Viskas. Su vaikais jie jau nekalba lietuviškai, o ir patys - su akcentu.
Ketvirta tezė. Globalios Lietuvos aktyvistai iš tikrųjų siekia Lietuvos išpilietinimo. Sąmoningai tai daro ar ne, bet vaisius turi būti šis - Lietuva be Lietuvos piliečių. Keisčiausias paradoksas. Aršieji liberalai, kurie nori matyti ne „lietuvių Tautos sukurtą Lietuvą“ (kaip skelbia Lietuvos Respublikos Konstitucija), o „Lietuvos piliečių Lietuvą“, - būtent jie kartu su konservatoriais reikalauja dvigubos pilietybės. Svetimtaučių imigrantų antplūdžių. Jiems tikra „lietuviška pilietybė“ nebesuprantama. Nes ji juk labai „neeuropietiška“. Čia kaip su ta kiaule, kuri, ieškodama gilių, išrausia ąžuolo šaknis.
Penkta tezė. Mitas, kad suteikus dvigubą pilietybę nuo Tėvynės nenusisuks išvykę ir mus palikę, jau tapę kitų valstybių piliečiais. Deja, deja. Patirtis liudija visai ką kita: turėdamas kišenėje Lietuvos pasą, kitos valstybės pilietis pajunta psichologinę paguodą - štai, aš vis dar „savas“, lietuvis, suprantate, nepraradęs ryšio su ta, kaip ja... Jis dar šiaip taip sudainuoja du punktelius „Ant kalno mūrai“, pasižiūri Lietuvos krepšinį. Tačiau kam to paties reikalauti iš savo vaikų? Vaikai - jau visiški „užsieniukai“, „angelskas“ mokyklas lanko, ir jų draugai tokie pat.
Šešta tezė. Globaliame pasaulyje šiuo metu (ir iki pasaulio pabaigos) vyks lokaliniai konfliktai ir lokalinės katastrofos. Transpasaulinės kompanijos ir valstybės galiūnės naikins silpnesnes valstybes ir tautas. Išliks tik tie, kurie bus sumanesni ir daugiau gimdys. (Lietuva gali išlikti tik susikibusi rankomis su Latvija.) Dar esančios, bet jau nykstančios valstybės, tokios kaip mūsų, sparčiai bus valdomos iš užsienio centrų (kol kas - Briuselio)... Visi, kas pasiduos, emigruos. Ir slėpsis saugesnėse vietose. Taip šiuo metu jau elgiasi kone visi lietuviai emigrantai. Jie pasmerkia Lietuvą išnykti. Beje, tai sako atvirai: „Ne tokios Lietuvos laukėme!“ Jie bėga į naujas tėvynes ir ieško naujų pamočių. O kokių epitetų Lietuvai pažeria - baisiau už buvusius okupantus.
Septinta tezė. Ši tezė banaliausia, nes prekybinė. Dviguba pilietybė leidžia prekiauti savo kūnu. Tai yra ginti tą „tėvynę“, kurią ginti labiau apsimoka; tarnauti toje armijoje, kurioje patogiau tarnauti; keliaujant po pasaulį eiti į tas ambasadas ir konsulatus, kuriuose skanesnė kava ir molinesnės sekretorės. Pagaliau atstovauti olimpinėse žaidynėse tai šaliai, kurioje... Žodžiu, aišku.
Šios tezės - Globalios Lietuvos aktyvistams. Kurie bijo ištarti sakralinę frazę: PASAULIS MUMS VISIEMS PRAŽUS, JEI LIETUVOS PASAULYJE NEBUS.
