Sakoma, draugą pažinsi nelaimėje. Plykstelėjus diplomatiniam skandalui su Austrija, Lietuva netruko sulaukti solidaraus Latvijos ir Estijos palaikymo. Abi šios šalys buvo pirmosios, stojusios Lietuvos pusėn; jos neapsimetė neutraliomis stebėtojomis ir netvirtino, kad kilęs konfliktas yra išimtinai Lietuvos ir Austrijos reikalas.
Konflikto laikas sutapo su anksčiau numatytu Latvijos prezidento Andrio Bėrzinio vizitu į Lietuvą (kai kas teigia, kad M.Golovatovo sulaikymas Austrijoje buvo Kremliaus surežisuotas, priderintas prie šio vizito, o viso to tikslas - supriešinti Baltijos valstybes su kitomis ES narėmis). Kaip ten bebūtų, naujasis Latvijos prezidentas irgi akcentavo Latvijos ir Lietuvos santykių svarbą bei glaudžią partnerystę be jokių išankstinių sąlygų. „Turime rasti bendrą kalbą, kad galėtume pasiekti savo tikslų“, - LRT žurnalistei teigė A.Bėrzinis. Dieną vėliau Lietuvos užsienio reikalų ministras A.Ažubalis metiniame susitikime su Lietuvos ambasadoriais pabrėžė aktyvesnio Lietuvos bendradarbiavimo su broliškąja Latvija siekį.
Lietuviškoji Pandoros skrynia
Tačiau Lietuvos ir Latvijos santykius gali aptemdyti naujasis Tautinių mažumų įstatymo projektas. Abiejų šalių santykių puoselėtojai su nuostaba ir dideliu nerimu sutiko žinią, kad Lietuvos kultūros ministerijos rengiamame Tautinių mažumų įstatymo projekte numatyta įteisinti dvikalbes gatvių pavadinimų lenteles Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose bei pavardžių rašymą tautinės bendruomenės kalbos rašmenimis Lietuvos Respublikos piliečio paso pagrindiniame puslapyje. Itin šokiruojančiai atrodo ketinimas leisti Lietuvos teritorijoje esančius lietuviškus vietovardžius rašyti užsienio kalbomis - lenkiškai, rusiškai ar baltarusiškai, destis, kuri bendruomenė toje apylinkėje vyrauja, o vienai iš slavų kalbų net suteikti regioninės kalbos statusą - tokiu būdu susiaurinti valstybinės lietuvių kalbos vartojimą Lietuvos teritorijoje ir sumenkinti tos kalbos reikšmę.
Šios ir kai kurios kitos įstatymo projekto formuluotės kaip du vandens lašai panašios į Lietuvos lenkų rinkimų akcijos programą. Susidaro įspūdis, kad naująjį projektą parengė Pietryčių Lietuvos autonomininkai, siekiantys dar labiau izoliuoti šią Lietuvos dalį, o daugiatautiškumą ir kalbų įvairovę paversti išimtinai neopolonizacija. Todėl nestebina, kad šį projektą Seime paskubėjo užregistruoti ne kas kitas, o pats J.Narkevičius.
Akivaizdu, kad numatytosios pataisos pažeistų Lietuvos ir Latvijos solidarumą bei sudarytų precedentą vėl destabilizuoti jau nusistovėjusius tautinių bendruomenių santykius Latvijoje ir Estijoje. Latvijos didmiesčiuose, ypač Daugpilio mieste, bei Daugpilio ir Kraslavos rajonuose gyventojų daugumą sudaro slavakalbiai šalies piliečiai, kaip Lietuvos Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose. Tačiau Latvijoje valstybinės kalbos reikalavimų (įskaitant pavardžių, gatvėvardžių ir vietovardžių rašybą) laikomasi visoje šalies teritorijoje, nedarant jokių išimčių atskiriems rajonams. Tokių išimčių nedaroma ir Estijos Narvos rusakalbiam regionui.
Kas tinka Jupiteriui, netinka jaučiui
Latviai ir estai supranta, jog jų šalys per mažos, kad jas būtų galima dalyti dar į etninius ar kalbinius regionus ar rezervatus, nes toks dalijimas kenktų šalies integralumui. Kai kurie lietuviai politikai, atrodo, tebesapnuoja gyveną daugiatautės XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje. Tačiau kas tinka didelėms šalims, nebūtinai turi tikti mažoms. Bepigu, pavyzdžiui, Lenkijai liberalizuoti tautinių mažumų įstatymą, kai jos tautinės mažumos dabar tesudaro vos 3 proc. šalies gyventojų, o ir tos pačios išsidėsčiusios ne aplink sostinę, bet šalies pakraščiuose. Lietuvoje tautinės mažumos sudaro 16 proc., Latvijoje - 41 proc., Estijoje - 32 proc. Nepaisant to, būtent Latvijos ir Estijos tautinių mažumų politika pripažinta pavyzdine Europos Sąjungoje.
Vadinasi, problema yra kur kas platesnė nei Lietuvos kitataučių kaprizai ir jų tenkinimas. Lietuva elgiasi nesolidariai, parengusi superliberalų Tautinių mažumų įstatymą, visiškai neatsižvelgusi į Latvijoje galiojantį. Tokiu būdu ji provokuoja ir Latvijos slavakalbius sekti Lietuvos slavų radikalų pavyzdžiu. Tad tokiu įstatymu Lietuva gali atnaujinti etninius neramumus Latvijoje ir Estijoje bei sujaukti etninę situaciją visame Baltijos regione. Be to, šitaip bus duotas šansas Kremliui vėl badyti akis Latvijai ir Estijai Lietuvos pavyzdžiu. Prisiminkime nesolidarų Lietuvos pilietybės įstatymą ir kaip juo naudojosi Maskva, kiršindama Lietuvą su kitomis Baltijos šalimis.
Dangstymasis istorija
Prieš 1940 m. sovietų okupaciją ir ypač sovietmečiu visokie žiugždos, venclovos, paleckiai, zimanai ir sniečkai mėgo akcentuoti istorines Lietuvos ir Rusijos sąsajas, bendrai turėtą lietuvių ir slavų valstybę - LDK, rusų indėlį kultūrinant ir civilizuojant „pagonius lietuvius“, amžiną lietuvių draugystę su „didžiąja rusų tauta“ (pastaroji sąvoka pateko net į venclovinio LTSR himno tekstą). Dabar tokį patį turinį skleidžia bumblauskai, venclovos (vėl!), liekiai, zingeriai ir kirkilai, tik žodį „Rusija“ pakeitę žodžiu „Lenkija“, nes pasikeitė konjunktūriniai vėjai. Nesvarbu, kad tokiomis kalbomis skatinama tomaševskių ir sikorskių arogancija. Nesvarbu, kad menkinamas šalies valstybingumas. Svarbiau atsiduoti kito „vyresniojo brolio“ globai ir tęsti tautinio menkavertiškumo skiepijimo tradiciją, jų tėvų ar mokytojų pradėtą dar bolševikmečiu.
Beje, dėl lenkų arogancijos. Nereikia kaltės dėl jos versti pareigūnų asmeninėms savybėms - lenkiška arogancija lietuvių atžvilgiu turi kur kas gilesnes istorines šaknis. Ji prasprūsta kronikų komentaruose apie Jogailos ir Jadvygos santykius (1386 m. ir vėliau), Krokuvos vyskupo Z.Olesnickio elgesyje pirmojo Lietuvos ir Lenkijos bendro Seimo Liubline metu (1448 m.), J.Dlugošo istorijos veikaluose (XV a. vidurys), ji atspindėta A.Rotundo „Lenko ir lietuvio pasikalbėjime“ (1565 m.), lenkų grožinėje literatūroje. Ši arogancija buvo itin ryški XIX-XX a. sandūroje, kai lietuviams reikėjo kovoti dėl lietuvių kalbos teisių net bažnyčiose, o 1919-1920 m. ji išsiliejo jau į atvirą karinę agresiją, kuri pasibaigė pietinės ir rytinės Lietuvos dalies atplėšimu.
Bendros praeities su Lenkija akcentavimas gali nebent liūdinti, nes būtent dėl jos Lietuva atsiliko nuo kitų kaimyninių kraštų (tarp jų nuo Latvijos, Estijos ir Suomijos), kurie tokios lenkų malonės išvengė. Panašaus likimo sulaukė ir Latvijos Latgala, kurios kultūrinį ir ekonominį atsilikimą Latvijos istorikai aiškina ilgu šio krašto buvimu Abiejų Tautų Respublikos sudėtyje (1569-1772 m.), lenkų kultūros įtaka ir šiurkščia polonizacija. Vokiečių nuo XIII a. valdytose latvių žemėse niekur nesusidarė vokiečių kalbos židinių, tačiau Latgaloje, lenkų vadintoje „Inflanty Polskie“, Bažnyčios ir dvarų spaudžiami valstiečiai nuo XVII a. ėmė lenkėti taip, kaip ir Lietuvoje. Vokiečiai neniekino nei lietuvių (Prūsijoje), nei latvių, nei estų kalbos, patys jų mokėsi ir leido knygas. Kaip liudija XVIII a. Kuršo kunigaikštystės dokumentai, latviškai prastai mokančiam vokiečių pareigūnui grėsė atleidimas iš tarnybos. Lenkai į vietines kalbas žiūrėjo niekinamai ir kaip įmanydami jas slopino. Istorikas Edvardas Gudavičius tai iliustruoja Kauno ir Vilniaus pavyzdžiu. Kauno magdeburgija buvo vokiška, Vilniaus - lenkiška, todėl Kaunas lietuvėjo, o Vilnius lenkėjo.
Vasalinės Kuršo kunigaikštystės nenorą jungtis prie ATR latviai istorikai aiškina taip: „Vokiečių dvarininkai, kad ir nuolat kovodami su kunigaikščiu ir skųsdami jį (Lenkijos - aut. past.) karaliui bei Seimui, anaiptol netroško patekti į Lenkijos-Lietuvos sudėtį. Juos baidė katalikiškoji kontrreformacija, karalystėje vyraujanti anarchija, neišsilavinimas, vokiečiams svetimas mentalitetas ir gyvenimo būdas“. Tad suartėjimas su lenkais nukreipė Lietuvos ir Latgalos visuomenę į lėtesnę civilizacijos raidą, o nuolatinis kalbos niekinimas ir jos gujimas iš viešo gyvenimo lietuviams ir latgaliečiams atnešė dar ir kultūrinę stagnaciją bei gerokai suvėlino tautinį atgimimą, palyginti su latviais, estais ir suomiais.
Santuoka be meilės ir ištuokos siekis
Toje bendroje praeityje greta lenkų arogancijos būta ir nuolatinio lietuvių diduomenės siekio ištrūkti iš unijų su Lenkija. Tai ir Vytauto planai karūnuotis (1429-1430 m.), ir Švitrigailos antiunijinė politika iki pat jo pralaimėjimo Pabaiske (1435 m.), ir Žygimanto Kęstutaičio pastangos sudaryti koaliciją prieš Lenkiją 1438-1440 m., ir Kazimiero mėginimai ieškoti sąjungos su Prūsijos kryžiuočiais 1446 m. Garsioji Jono Jeronimo Chodkevičiaus kalba Liublino seime 1569 m. buvo daugiamečių Lietuvos pastangų atsikratyti vasalinės priklausomybės nuo Lenkijos išraiška. Dar minėtinas Radvilų mėginimas sudaryti uniją su Švedija XVII a. viduryje (1655 m.), nutraukus saitus su Lenkija.
Vadinasi, Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16 d. aktu tik realizavo šiuos siekius, bet jau pagal XX a. standartus - nacionalinės Lietuvos Respublikos pavidalu. Tad pasitaikanti interpretacija, kad 1918 m. Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės Akto signatarai atkirto nuo atkuriamos valstybės jos aristokratiją ir senąją lenkakalbę inteligentiją, neatitinka tikrovės, nes toji dalis jau buvo atsisakiusi savo pirmtakų, LDK aukštuomenės, prioritetų ir buvo tapusi Lenkijos patriotais, Lietuvą laikiusiais tik teritorine Lenkijos provincija („kresais“) be jokių suvereniteto ambicijų, kaip kad to siekė Lenkija per visą bendrą su Lietuva istoriją.
Vietoj išvadų
Lietuvos pareigūnų pataikavimas ir nuolaidžiavimas kai kuriems tautinių bendruomenių radikalams, taip pat besąlygiškas ir nuolatinis pasidavimas Lenkijos pareigūnų spaudimui ir beprecedenčiam kišimuisi į Lietuvos vidaus reikalus nedaro garbės Lietuvos valdžios atstovams ir nepateisina juos rinkusių Lietuvos piliečių lūkesčių. Be to, daryti antikonstitucines anksčiau nurodytas pataisas rinkėjai jų nėra įgalioję - šitai nebuvo deklaruota nė vienoje parlamentinės partijos programoje.
Tad jei Lietuvos politikai nuoširdžiai siekia glaudesnio bendradarbiavimo su broliškąja Latvija, jie vidaus politikos klausimus ir įstatymų bazę turėtų labiau derinti su Latvijos ir Estijos, juoba kad dabartinės valstybės yra panašaus dydžio, o nuo XX a. jas vienija ir panaši istorinė praeitis. Lietuvos politikams vis dar būdingas parapinis mąstymas, o Lenkų rinkimų akcijai - dar ir nusikalstama parapinė ksenofobija. Trūksta mąstymo Baltijos regiono mastu. Baltijos Asamblėjai trūksta darbų konkretumo - ji kaip tik galėtų imtis trijų Baltijos šalių įstatymų bazės koordinavimo. Tai būtų daug prasmingiau nei bendri pasisėdėjimai, pasibaigiantys skambių, bet tuščių deklaracijų priėmimu.
Kalbos politikoje valstybinio orumo pavyzdys galėtų būti Latvijos prezidentės Vairos Vykės-Freibergos 2004 m. pasakyti žodžiai: „Latvija neprivalo lyg kaltinamasis teismui įrodinėti savo unikalios kultūros ir žmogiškosios vertės. Mes nesame kaltinamųjų suole, mes neturime visą laiką teisintis, kad esame tokie pat žmonės kaip ir kiti, kad mūsų kalba yra tiek pat vertinga kaip ir kitos“. O pasak buvusios švietimo ministrės prof. Inos Druvietės, Latvijos valstybė ir latvių kalba yra vertybės, kuriomis negali būti abejojama. „Mes turime teisę jas apginti juridiniais mechanizmais, ekonominio skatinimo priemonėmis ir neprivalome teisintis, kad norime tai daryti“, - sako ji. Todėl linkėčiau Lietuvos valdžios atstovams pasimokyti iš brolių latvių valstybinio orumo, nebelipti ant supuvusio praeities grėblio ir nedestabilizuoti viso regiono provokaciniais įstatymais. Juo labiau kad Lietuvos istorija yra kur kas senesnė ir įvairesnė nei epizodinis šalies buvimas po vienu lenkišku ar rusišku stogu.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
