Liepos 1 dieną palaidotas Ernestas Markšaitis, Lietuvos alpinistas, modžahedų sušaudytas Pakistane, Pamyro kalnuose. Sušaudytas pagal kare praktikuojamą tvarką pirma pabandyti priešininką patraukti į savo pusę - alpinistai buvo agituojami pereiti į islamo tikėjimą. Islamo jie atsisakė - pasirodė esą tikri priešai. Taip virš galvų spindint baltoms Pamyro viršukalnėms su gyvenimu atsisveikino brandaus proto, tvirtos dvasios ir aukščiausios inteligencijos lietuvis, mokęsis vietinių kalbų ir planavęs įsikurti ten nuolatiniam darbui ekspedicijų vadovu - pagalbininku visiems kalnų paviliotiesiems. Apie kitas egzekucijos aukas beveik nieko nežinome, tik tarsi aidas pasiekė, kad du slovakai palaidoti su valstybės pagarba.
Kodėl lietuvis palaidotas nykiai kukliai, kone slapta, užsienio reikalų ministrui atsakomybę bandant suversti nužudytojo alpinisto giminei („tariamės su artimaisiais“)? Tarsi ši tragedija būtų tik šeimos, o ne valstybės reikalas!
Taip, ne valstybės, pasakė ministras pirmininkas: valstybinėms laidotuvėms surengti „nebuvo teisinio pamato“.
Kariauti Afganistane, Irake, Afrikoje ir visur, kur paprašys NATO, teisinis pamatas yra, o tame kare žuvusiuosius savo sūnus laidoti su valstybės pagarba - ne? Kad E.Markšaitis nebuvo karys? O gal ši aplinkybė turėtų būti papildomas stimulas pareikšti valstybės pagarbą nužudytajam, savo gyvenimu teigusiam taiką ir dvasinių vertybių neišdavusiam netgi prieš teroristo taikiklį? Principingų taikiųjų žudymas - tai principinis žudikų pasmerkimas. Ar galima būtų norėti aiškesnio vertybių išryškinimo?!
Kai tokio aiškumo akivaizdoje matai valdžios žmonių sumišimą ir blaškymąsi, negali galvoti, kad jie visiškai nieko nemąsto ir nesupranta. Teisinio pamato, kaip sako premjeras, tikrai nėra, gaila tik, kad nepaaiškinama.
O nėra jo dėl to, kad teisinio pamato neturi ir karas, kuriame dalyvauja Lietuva ir kuris vadinamas „karu su terorizmu“. Pradėjo jį ne NATO, netgi ne JAV, nors jos inicijavo smūgį Irakui, o pamažu į karo vežimą įkinkė ir NATO šalis. Karą pradėjo islamo radikalai, kurie savo veiksmus vienareikšmiškai vertina kaip karą su vakarietiškąja civilizacija. Deja, kad Afganistane, Pakistane, Irake ir visur kitur, kur kariaujame „karą su terorizmu“, iš tiesų kovojame su religiniu pamatu vienytis bandančia islamo civilizacija, - šitai niekur neskelbta, nejuridizuota, šis karas mums - viso labo kažkoks mistinis gėrio mūšis su blogiu, neapibrėžta moralinė priedermė, todėl bet kuriame pasaulio krašte islamistų totalitaristų nukauti mūsų piliečiai, jeigu jie iš tiesų nėra kokio nors nelaimingo atsitikimo aukos (o alpinistų sušaudymas vos vos nepaskelbtas „nelaimingu atsitikimu“), neturi juridinio pamato būti pagerbti kaip kare žuvę didvyriai.
Kodėl vis dėlto vengiama daiktus vadinti jų tikraisiais vardais? Todėl, kad to neleidžia liberalioji demokratija: daugumos siekiantis bet kurios Vakarų civilizacijos šalies prezidentas ar parlamentas turi būti pakantus savo islamiškosioms bendruomenėms, jei nori jų paramos rinkimuose. Užtat ir kariaujam keistą „karą su terorizmu“, nors jis viso labo - islamistų kovinių grupių siautėjimas, koreliuojamas su islamo valstybių politinėmis ir diplomatinėmis pastangomis tolydžio plėtoti islamo įtaką ir vienyti savo civilizaciją, kaip tai daro ir Europa, ir Kinija, ir visos kitos civilizacinių ambicijų turinčios pasaulio galios.
Kad šautuvais ir tankais šito karo nelaimėsi, rodos, jau baigiama suprasti. Tuo didesnės pagarbos turėtų būti verti taikos žmonės, tokie kaip E.Markšaitis. Tačiau pagarba jiems pagal „karo su terorizmu“ logiką nesankcionuota.
Ilsėkis ramybėje, gėdingame mūsų civilizaciniame pasimetime palaidotas Lietuvos didvyri! Tikim, ateis laikas, kai tau bus atiduota derama pagarba. Kai suprasim, kad visi esam šito karo kariai - ir su šautuvais, ir beginkliai.
O tuokart ką sau galėtume pasakyti? Nebent: atleisk mums, Viešpatie!
