1 nuotr.Europos Parlamentas pirmoje šių metų sesijoje priėmė labai svarbų dokumentą: Europos Parlamento rezoliuciją dėl Europos socialinių teisių ramsčio. Joje numatoma, kad ES privalo skubiai ir akivaizdžiai reaguoti į stiprėjantį daugelio žmonių pasipiktinimą ir nerimą dėl neaiškių gyvenimo perspektyvų, nedarbo, didėjančios nelygybės ir galimybių trūkumo, ypač jauniems žmonėms.
Tačiau svarbiausias šios rezoliucijos punktas - kad ES šalys turėtų nustatyti bendrą minimalių pajamų vienam asmeniui kriterijų. Šį dalyką Europos Parlamento narys prezidentas Rolandas Paksas ėmė siūlyti dar 2013 metais.
- Praėjo kone ketveri ilgi metai, kol jūsų gerą pasiūlymą išgirdo Europos Parlamentas. Ar ne per ilgas laiko tarpas? Gal yra kokių nors priemonių paspartinti tų pasiūlymų nagrinėjimą?
- Nežinau, gal galima badauti. Bet nesu tikras, kad tai padės. Tiesiog toks yra biurokratinis mechanizmas Europoje. Kol suinteresuoti asmenys perskaito ir įvertina gerus, visuomenei naudingus pasiūlymus, gali praeiti daug laiko. Kai vertinami visuomenei nenaudingi pasiūlymai, pavyzdžiui, dėl homoseksualistų teisių ar panašių dalykų, man atrodo, sprendimai pasiūlomi gerokai greičiau. Bet gal čia mano subjektyvi nuomonė.
- Kad ir kaip ten būtų, rezoliucija, kurioje įtvirtinta minimalių pajamų Europos Sąjungoje nuostata, kurią siūlėte daugelį metų, priimta. Ar džiaugiatės?
- Anaiptol. Jaučiu rūpestį, kad visos bendrijos šalys, o pirmiausiai Lietuva, stengtųsi įgyvendinti tos rezoliucijos nuostatas.
- Atsiprašau, bet pas mus ne tik rezoliucijos, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai neįgyvendinami...
- Būtent tai man ir kelia didžiausią nerimą. Nerimą dėl to, kad bus siekiama kuo ilgiau vilkinti šios rezoliucijos nuostatų įgyvendinimą. Juolab kad ji yra šiek tiek aptaki, labiau rekomenduojanti, negu įpareigojanti. Jos įgyvendinimas priklauso nuo kiekvienos bendrijos valstybės narės vadovų ir vyriausybės. Lietuvos atveju - nuo prezidentės, Vyriausybės ir Seimo: kiek ir kokia apimtimi šios institucijos parengs atitinkamus teisės aktus, kad būtų įgyvendinta garantija dėl minimalių pajamų vienam asmeniui.
- Negi Europos Parlamento narys negali Seime siūlyti vieno ar kito naujo įstatymo arba jo pakeitimo?
- Deja, bet Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kiti teisės aktai to nenumato. Tai absoliutus nesusipratimas ir aš sieksiu, kad kuo greičiau tai būtų pakeista. Taip, europarlamentaras Lietuvoje, skirtingai nuo Seimo nario, neturi teisės siūlyti naujų įstatymų, jų papildymų ar senų pakeitimų.
- Europos Komisija, į kurią gal prieš dvejus metus kreipėtės su savo pasiūlymu dėl minimalių pajamų užtikrinimo kiekvienam, numojo ranka ir formaliai atsakė, kad jūsų pasiūlymas yra vertas dėmesio ir svarstytinas. Kaip manote, kas pasikeitė, kad Europos Parlamentas šiam pasiūlymui vis dėlto pritarė?
- Europos Komisija ir Europos Parlamentas yra du skirtingi ES valdžios institutai. Europos Komisijos komisarai yra piliečių nerinkti asmenys, bet paskirti į šias pareigas, jie galbūt sau leidžia šiek tiek daugiau negu parlamentarai, kurie yra išrinkti piliečių ir jaučiasi jiems atsakingi.
Kita vertus, nereikia atmesti ir socialinių dalykų. Europos Sąjungos valdantieji jau suprato, kad esant tokiai situacijai būtina skubiai ir akivaizdžiai reaguoti į stiprėjantį daugelio žmonių pasipiktinimą ir nerimą dėl neaiškių gyvenimo perspektyvų, nedarbo, didėjančios nelygybės ir galimybių trūkumo, ypač jauniems žmonėms. Nes tai gali sukelti neramumus, kurių niekas nenori.
Akivaizdu ir nediskutuotina, kad per pastaruosius dešimtmečius sumažėjo darbo užmokesčio dalis, palyginti su bendromis Europos pajamomis. Visi supranta, kad deramą pragyvenimo lygį atitinkantys atlyginimai yra svarbūs kaip priemonė siekiant užkirsti kelią dirbančiųjų skurdui, jų socialinei atskirčiai. Būtina valstybėse narėse įvertinti, kaip minimalių pajamų sistemos Europos Sąjungoje padeda namų ūkiams patenkinti savo poreikius.
Rezoliucijoje ir numatoma, kad tuo remiantis būtina įvertinti, kokiais būdais ir kokiomis priemonėmis visose valstybėse narėse būtų galima užtikrinti tinkamas minimalias pajamas, bei apsvarstyti tolesnius socialinės konvergencijos visoje Europos Sąjungoje rėmimo veiksmus, atsižvelgiant į kiekvienos valstybės narės ypatumus, nacionalinę praktiką bei tradicijas.
Noriu atkreipti dėmesį, kad šioje rezoliucijoje valstybės narės ne tik raginamos užtikrinti teisę į tinkamą būstą visiems suteikiant galimybę apsirūpinti tinkamo dydžio kokybišku ir įperkamu būstu, bet pirmiausiai siūloma imtis veiksmingų priemonių siekiant padėti mažas pajamas gaunantiems jauniems žmonėms sukurti savo namų ūkius.
- Ar ne apmaudu, kad nuostatos, apie kurių įgyvendinimą jūs kalbate jau nuo 2013-ųjų ar dar ankstesnių metų, tik dabar atsidūrė Europos Sąjungos, bet ne Lietuvos dokumente? Šimto namų programa jaunoms šeimoms valstybės šimtmečio proga. Dviejų šimtų eurų minimalių pajamų dydis Lietuvos piliečiams - juk tai jūsų pasiūlymai...
- Žinoma, apmaudu, kad tiek ilgai einame link paprastų ir elementarių sprendimų. Bet, prisimenant Bibliją, gal mes turime dar mažiausiai ketvirtį amžiaus klaidžioti po dykumą, kad suprastume, kad pažadėtoji žemė ir yra ta Lietuva, kurioje gyveno mūsų protėvių kartos, gyvename mes ir gyvens mūsų vaikai.
Gal kol kas po dykumą klaidžioja ir tie, kurie Seime, ir tie, kurie juos rinko.
