1 nuotr.Gegužės 15-oji - Tarptautinė šeimos diena, Jungtinių Tautų sprendimu minima nuo 1994 metų. Šeimos reikia kiekvienam žmogui - čia jis mokosi dalintis, atjausti, padėti. Tradicinėse kultūrose šeima yra vertybė, garantuojanti visuomenės išlikimą. Deja, daugelis Europos valstybių vadovų - bevaikiai. Į kokią ateitį žemyną veda žmonės, kurie nežino, ką reiškia saugoti ir rūpintis savo palikuonimis?
Europoje kas trečią šeimą sudaro du asmenys. Tokia mada, kad XXI amžiuje iš pradžių esą reikia pasidžiaugti gyvenimu, „užsikalti“ turto (ir valstybei mokesčių), o tada galbūt ateis ir noras pagalvoti apie atžalas. Plačiai reklamuojami tyrimai, atskleidžiantys, kad neturintieji vaikų yra labiau materialiai apsirūpinę ir jaučiasi saugesni. Europinės institucijos atvirai remia įvairias „planuotos tėvystės“ iniciatyvas, seksualinių mažumų judėjimus. Kai kur tos pačios lyties poroms leidžiama ne tik tuoktis, bet ir įsivaikinti, o tam besipriešinanti visuomenė žeminama, pravardžiuojama homofobiška. Vaiko asmenybė, jo teisė ir poreikis augti savo šeimoje tampa nebesvarbūs - jis tik standartinis statistinis vienetas valstybėje, kur piliečiai reikalingi kaip darbo jėga arba socialinė masė, kuria pateisinamos milžiniškos išlaidos.
Vokietijoje vaikų neturi kas trečia moteris. Pavyzdį „rodo“ pati ilgametė valstybės vadovė Angela Merkel - bevaikė, bet už savo iniciatyvas, atvėrusias Europos sienas nesustabdomam migrantų antplūdžiui, vadinama „gailestingąja migrantų mamyte“.
Kas gali likti iš Europos po kelerių metų šios svetimų kultūrų ir religijų atstovų invazijos, demokratiškajai migrantų mamytei nerūpi. Atrodo, kad žemyno išsaugojimu ateities europiečių kartoms nesuinteresuotas ir bevaikis Europos Komisijos prezidentas Žanas Klodas Junkeris.
Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras politikos apžvalgininkas Rolandas Paulauskas „Vakaro žinioms“ teigė, kad ši tendencija, kai prie valstybių vairo stoja bevaikiai, nieko gero nežada.
„Du pastarieji Lietuvos vadovai irgi bevaikiai, o žmogus, kuris neturi vaikų, neturi viso pasaulio suvokimo, - įsitikinęs signataras. - Tai kodėl mes atiduodame teisę spręsti mūsų likimą tokiems žmonėms, kurie dalies visuomeninių procesų tiesiog nėra patyrę?! Juk ne tik auklėjimo problemas, bet ir ekonominius bei socialinius gyvenimo aspektus vienaip vertina žmogus, kuris turi vaikus ir galvoja apie jų ateitį, o kai žmogus vaikų neturi, jis vertina viską pagal savo įsivaizdavimą. Atiduoti nepatyrusiam žmogui spręsti savo problemas yra didžiulė rizika visuomenei...“
Kaip pavyzdį jis paminėjo prezidento rinkimus Prancūzijoje, kuriuos laimėjo politiniame gyvenime net pasireikšti nespėjęs Emanuelis Makronas, vedęs gerokai vyresnę buvusią savo dramos mokytoją. Beje, bendrų vaikų pora taip pat neturi.
„Žmogus pirmą kartą dalyvavo rinkimuose. Niekas nieko apie jį nežino, o jau išrinko prezidentu, - sakė R.Paulauskas ir akcentavo, kad ir Vakarų Europoje, ir JAV vykstančiose diskusijose bandoma grįžti prie klausimo, kad visai visuomenei užduotis pačiai susiformuoti sau valdžią tampa sunkiai įveikiama, rezultatai neprognozuojami. - O paskui stebimės, kad pralaimime kiekviename žingsnyje...“
