Žinomas Lietuvos istorikas Edvardas Gudavičius, garsėjantis prieštaringais pareiškimais, yra pasakęs, kad iš visų istorinių procesų Lietuvoje nevėlavo tik vienas - Reformacija. Džiugu tai girdėti jos šalininkui, tačiau lietuviui, gvildenančiam sociokultūrinės raidos ypatumus, kyla klausimas: ar išvis teisinga mums komponuotis į svetimos evoliucijos procesus? Ar visais atvejais Lietuvos raida privalo sutapti su Vokietijos, Lenkijos, Rusijos raida? Juo labiau kad visų trijų pastarųjų šalių raida - gana skirtinga ir tarpusavyje.
Šiuo klausimu aiškiai išsiskiria dvi pagrindinės mokyklos: globalistinė ir pliuralistinė. Pirmoji žmonijos raidą regi daugiau ar mažiau vientisoje, vienakryptėje perspektyvoje. Antrosios pasaulėvaizdyje kiekviena kultūra žengia savu keliu, imtinai iki atskirų genčių, tautų ir šalių.
Globalistinė evoliucijos schema - gana paprasta. Civilizacija gimsta vienoje vietoje, paskui persikelia kitur, pamažu plečiasi, galiausiai apima visą pasaulį. Pirminiais donorais laikomi Artimieji Rytai, paskui - Viduržemio jūros tautos, tada - Vakarų Europa, galiausiai - Šiaurės Atlanto šalys. Pretenzijos į civilizacijos monopolį ilgus amžius teisino kolonializmą, šovinizmą, imperializmą.
Šis primityvokas raidos įvaizdis iš pat pradžių susidūrė su rimtais prieštaravimais. Pirmiausiai kilo klausimas dėl paties civilizacijos lopšio - Artimieji Rytai, vaizdžiai įvardinti “derlinguoju pusmėnuliu”, iš tiesų apėmė du savarankiškus civilizacinius centrus - Egiptą ir Mesopotamiją, aplinkui juos knibždėte knibždėjo smulkesni kultūriniai židiniai. Antra vertus, kilo klausimas, kokias vietas bendroje schemoje užimtų Indija ir Kinija. Visiškame užribyje liko juodosios Afrikos, ikikolumbinės Amerikos, antikinės Šiaurės Europos civilizacijos.
Dar labiau supaprastinta pati civilizacijos apibrėžtis. Civilizacija - tai ratas, civilizacija - tai krikštas, civilizacija - tai rinkos ekonomika, masinis vartojimas, liberali demokratija... Pagal tai sprendžiama, kas - civilizuotas, o kas - ne.
Pliuralistinė raidos samprata - gerokai sudėtingesnė. Čia kiekviena kultūra pasižymi savitais bruožais, raidos procesai - permainingi, vienur kylama, kitur leidžiamasi, vienur kažkas atrandama, kitur - prarandama. Bendra žmonijos raida čia suvokiama atskirybių sąveikos ir apykaitos kontekste. Viena kultūra negali būti kitos kultūros matas, jas galima lyginti tik atskirais bruožais, nes vienose srityse pirmaus viena, kitose - kita.
Europiečiams dreifuojant aplink savo krantus sunkiasvorėmis galeromis, polineziečiai jau skrodė savo kanojomis visą Ramųjį vandenyną. Vakarų miestams dūstant išmetamųjų latakų smarvėje ir pamaldžiai keliant akis į dangų, Rytai atrado subtilią dvasios ir kūno, gamtos ir civilizacijos darną. Galiausiai - pagonims baltams jau statant observatorijas, pažangiausi Europos universitetai svarstė: kiek velnių telpa ant adatos smaigalio? Šiame kontekste vieną kultūrą laikyti žmonijos civilizacijos lopšiu, tiesą sakant, įžūlu.
Šiandien Lietuvos raida pateikiama per Vakarų šalių raidos prizmę. Rezultatas - aklai sekami Vakarų civilizacijos modeliai, jau senokai atmetami šalyse, kuriose jie gimė. Liberalaus kapitalizmo samprata - “kas moka pinigus, tas užsako muziką” - Vakaruose jau kuris laikas koreguojama, įvedant socialinės ir ekologinės atsakomybės principus. Atitinkamai peržiūrimos atviros visuomenės, kosmopolitizmo, individualizmo koncepcijos, kai kurias - išplečiant, kai kurias - papildant kitais dėmenimis, kai kurias - atmetant iš esmės.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
