Sunaikintas litas - eilinė Tautos apgavystė

Kas gali būti liūdniau, kai Vladas Jurgutis, neoficialiai laikomas lito tėvu, dabar įpaminklintas ne savo darbų ir idėjų tęstinumu, o antkapinį biustą primenančia skulptūra, išlieta iš lietuviškų centų monetų vario (vilnietis skulptorius Gediminas Piekuras, žinoma, čia niekuo dėtas).

Simboliška, kad šis paminklas buvo sukurtas būtent nacionalinės valiutos lito pakasynų fone.

Tokio masto žmogus!

Valstybės tarybos nario, Lietuvos banko organizatoriaus, ekonomikos mokslų daktaro, nacionalinės finansų terminijos kūrėjo, daugelio veikalų autoriaus, kunigo, ateitininkų pradininko, neaprėpiamai plataus akiračio asmenybės Vlado Jurgučio ir jo bendraminčių valstybės kūrėjų gyvenimo darbai, patekę į šiuolaikinių mūsų politikos „menedžerių“ rankas, tapo tik dekoracija nuteriotai nacionalinei bankininkystei pridengti.

„Vien tik auksas valdo mus“, - praeiviams galėtų skambėti Šarlio Guno operos „Faustas“ libreto motyvas pro garsiakalbius iš Lietuvos centrinio banko būstinės. Tai kur kas labiau atitiktų vyraujančią laikotarpio dvasią. Vladas Jurgutis ant šaligatvio dabar atrodo tarsi gyvas priekaištas.

Pinigai reprezentuoja valstybę. Litas buvo išskirtinis mūsų valstybingumo ženklas, tikras Tautos pasididžiavimas. Prieškario banknotų simbolikoje dominavo tautiški motyvai, kunigaikščių ir šviesuolių portretai, miestų vaizdai ir heraldika, atspindinti Tautos dvasingumą bei nacionalinį savitumą.

Vien tik lito banknotų kūrėjų vardų galerija sudaro Tautos menininkų aukso fondą: Antanas Galdikas, Adomas Varnas, Antanas Žmuidzinavičius. Pavyzdžiui, Antanas Galdikas yra laikomas antru didžiu XX amžiaus lietuvių dailininku po Mikalojaus Konstantino Čiurlionio.

Dabartiniais laikais atkurtų litų autoriai - Vilniaus universiteto Finansų ir kredito katedros mokslininkai bei bankininkai praktikai, įgyvendinę nacionalinės pinigų sistemos atkūrimo idėją, kartu su dailininkais Giedriumi Jonaičiu, Rimvydu Bartkumi, Antanu Žukausku, Petru Garška, Arvydu Každailiu bei kitais taip pat nusipelno didžiausios pagarbos.

Lietuvos valstybingumo kūrėjai dar 1919 metais suvokė, kaip svarbu įvesti nacionalinę valiutą. Vladas Jurgutis rašė veikalus pinigų tema, puikiai suprasdamas, kad pinigų esmė yra tarpininkauti kapitalo judėjimui. Todėl valstybei reikėjo turėti savo pinigų sistemą, kaip vieną centrinių nepriklausomybės stulpų.

Lito epocha, skaičiuojant nuo tos dienos, kai Steigiamasis Seimas 1922 metais priėmė piniginio vieneto įstatymą, paskelbusį auksu paremtos lito valiutos įvedimą iki 1940-ųjų okupacijos, kai litas buvo pakeistas svetimu rubliu, ir nuo lito įvedimo 1993-iaisiais iki 2015-ųjų, kai mūsų nacionalinę valiutą prarijo euro zona, truko mažiau nei penkis dešimtmečius.

Visa tai tapo vakarykščia diena, istorija. Litų banknotai šiandien smulkiai supjaustyti ir subriketuoti, monetos išlydytos, išskyrus tuos atskirus vienetus, kurie palikti kaip muziejinės vertybės ar paslėpti privačių kolekcininkų seifuose.

Nacionalinės valiutos atsisakėme. Niekas rimtai Tautos neklausė, ar iš tiesų Lietuvos valstybė nebenori ir nebegali turėti savo finansų sistemos. Vienas nepriklausomybės stulpų pasviro it Pizos bokštas Toskanoje.

Nepaisant to, kad šalies Konstitucijoje lyg akmenyje liko iškalta: „Lietuvos Respublikoje centrinis bankas yra Lietuvos bankas, kuris nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei“.

Kalbėti apie Lietuvos banko savarankiškumą šiandien nesiverčia liežuvis. Skamba lyg pasityčiojimas valstybingumo šimtmečio jubiliejinių metų išvakarėse!

2015 metų sausio 1 dieną tapęs Eurosistemos dalimi kartu su Europos centriniu banku bei kitų euro zonos centriniais bankais dalyvauja priimant sprendimus dėl pinigų politikos.

Ar tai reiškia, kad visą valstybės finansų politikos turinį sudaro posėdžiai Frankfurte prie Maino ir leidimų bei licencijų veikti finansų rinkos dalyviams išdavimas.

Be to, pagrindinis valstybės bankininkas su savo svita yra atsakingas už tai, kad šalies finansų rinkoje veiktų patikimi, skaidrūs ir finansiškai pajėgūs rinkos dalyviai, o jų vadovai būtų kompetentingi ir nepriekaištingos reputacijos.

Nejučia norisi paklausti, o kaip yra su nepriekaištinga reputacija pačių prižiūrėtojų - tų asmenų, kurie nacionalinės bankininkystės sistemoje nepaliko akmens ant akmens?

Kaip galėjo atsitikti, kad per Lietuvos bankų sąskaitas ilgą laiką buvo plaunami šimtai milijonų dolerių, tačiau „skalbyklos“ liko nepastebėtos Vito Vasiliausko vadovaujamų banko valdininkų? Kas yra atsakingas už pastarųjų reputaciją?

Giliai širdyje kirba abejonė, ar yra pagrindo didžiuotis tuo, kad Lietuvos bankui suteiktas nacionalinio analizės centro statusas ir sugadintų euro banknotų ir monetų mokumo ekspertizės bei tikrumo tyrimų funkcija. Įdomu, ką šiuo atveju pasakytų Vladas Jurgutis?

Visa bankininkystė Lietuvoje šiandien yra tarsi savanoriškai atiduota skandinaviškiems gigantams SEB, „Swedbank“, DNB ir „Nordea“, kurie pagal turtą puikuojasi pasaulio bankų šimtuke. Neseniai žmogus su liemene reikšmingai prabilo apie dar vieną potencialiai naują bankų sektoriaus dalyvį iš užsienio.

Dėl vis labiau augančių paslaugų ir prekių kainų besiverždami diržus, Lietuvos gyventojai toliau didina užsienio bankininkų turtą, pajamas ir pelną. Pavyzdžiui, praėjusiais metais bankai ir jų filialai Lietuvoje uždirbo 252,2 milijono eurų bendro neaudituoto pelno. Būtų įdomu žinoti, kokia dalis šios sumos buvo išgabenta į užsienius?

Kita vertus, situacija Europos Sąjungos bankininkystėje, švelniai tariant, išlieka itin problemiška. Krizės nuojauta tvyro ore. Vien tik „blogųjų“ paskolų portfelis siekia vieną trilijoną eurų, tad jeigu ką, esame vienoje valtyje ir bendrą naštą teks pasidalyti su visa skęstančia euro zona.

Įdomu, ką šiuo atveju mano nepriekaištingos išvaizdos vieno komercinių bankų prezidento patarėjas, nepraleidžiantis pasitaikiusios progos paaiškinti gyventojams daugelio pasaulio ekonomikos reiškinių priežastis?

Deja, gyventojams vis sunkiau yra tikėti respektabilių vyrukų įžvalgomis. Po to, kai Lietuva buvo paskandinta pažadais, kad įvedant eurą niekas nebrangs, tačiau atsitiko priešingai. Euras plaukė į Lietuvą kaip neišvengiamas audros debesis, ilgam užtemdęs daugybės žmonių gyvenimą dėl kylančių kainų, paskatinęs naujus emigracijos srautus.

Tačiau vietiniai bankininkystės meteorologai prognozavo nesibaigiančią vasarą, žadėjo begalines galimybes, kai Lietuva įsijungs į galingą 334 milijonų gyventojų rinką.

Beribės galimybės taip ir liko galimybėmis. Naujos darbo vietos, verslo investicijos, ekonomikos atsigavimas, sustojusi emigracija liko tik arklio Dominyko sapne.

Kainų dinamikos nebereikia stebėti gausybei inspektorių - tai tapo kiekvieno iš mūsų kasdienybe vos užsukus į parduotuves.

Būdamas pajūryje aplankysiu Vlado Jurgučio kapą Palangos kapinėse.

Manau, kad prie nacionalinės finansų sistemos atkūrimo klausimo dar turėsime sugrįžti.