Žiūrint laidą “Akmuo ant akmens” per kanalą “History”, užkliuvo iliustratyvi frazė. Aptarinėdamas vieną viduramžių bažnyčią, laidos vedėjas prasitarė: iš pažiūros tai gotika, bet iš tiesų tai ne gotika, nes gotikos - dabartiniu mūsų supratimu - tais laikais dar nebuvo. Primena psichodelinį teiginį iš filmo “Tvin Pyksas” - pelėdos nėra pelėdos.
Šiandien, gvildenant tautos fenomeną, jau beveik visuotinai priimama dogma - tautos atsirado tik XIX a. Paklausti, kada gi atsirado sąvokos “tauta”, “volk”, “narod”, šio požiūrio šalininkai tiktai kraipo galvas, geriausiu atveju - išveblendami, kad anksčiau šie žodžiai reiškę kažką kita. Sulaukę klausimo, kaipgi vadinti nuo amžių glūdumos gyvavusias kilmės, kalbos, kultūros ir savimonės ryšiais susijusias bendruomenes, jie tiesiog užsikemša ausis ir baltakiuodami kartoja išmoktą mantrą: tautos atsirado tik XIX a. Faktai šiems žmonėms nieko nereiškia, svarbu - teisinga interpretacija, vienintelė ir neabejotina.
Šios teorinės koncepcijos atspindi siekį dekonstruoti tautas, ištrinant iš mąstysenos pačią tautos idėją. Blogiausiu atveju ji be jokių apeliacijų skelbiama klastote, nuosaikesni dekonstruktoriai kantriai aiškina, kad tautos reiškinys atspindi konkretaus laikotarpio žmonių sąmonę. Konkretūs laikotarpiai turi pradžias ir pabaigas. Šiandien jau esą galima keisti tautas kažkuo kitu - pilietinės, kosmopolitinės, globalios tapatybės formulėmis.
Europoje ir visame pasaulyje kylantis nacionalizmas vaizduojamas kaip atžangus, atgyvenęs, provincialus, marginalus, negatyvus reiškinys. Vis dėlto nuo šių teiginių jis patrauklumo nepraranda. Etnopolitinei revoliucijai iš atskirų atvejų virstant ištisa tendencija, vis sunkiau nacionalizmą vadinti provincialiu ar marginaliu. Jo patvarumas vis labiau komplikuoja teiginius apie atžangumą ar atgyvenimą. Pagaliau priskiriamas negatyvumas remiasi viso labo neigiamai suinteresuotos pusės vertinimais. Nuolat pabrėždami visa ko subjektyvumą, dekonstruktoriai įkliūva į savo pačių spąstus, priversti pripažinti, kad ir jų pozicijos tokios pat subjektyvios.
Šiomis aplinkybėmis tenka griebtis paskutinio šiaudo: atrandama geniali teorija, kad nacionalizmas apskritai neegzistuoja. Vis labiau stiprėjančios tautinės jėgos iš tiesų nesančios tautinės, jas jungiantys visai kiti motyvai, pradedant moraliniu konservatizmu, baigiant ekonominiu liberalizmu. Tautiškumas čia esąs antraeilis, trečiaeilis, gal net šimtaeilis dalykas.
Ilgametis Europos tautininkų lyderis Žanas Mari Le Penas, išgirdęs tokias versijas, greičiausiai plyštų iš juoko. Juk, anot jo, klasikinė dešinės ir kairės takoskyra seniai praradusi prasmę, dabar pagrindinė politinė atskirtis - nacionalizmas prieš kosmopolitizmą. Na, o socialinę nacionalizmo versiją pasirinkę vengrų, lenkų, ukrainiečių tautininkai, išvadinti ekonominiais liberalais, ko gero, net įsižeistų. Žinoma, sumaniesiems dekonstruktoriams tai nė motais: jie geriau suvokia, kas mes esame, už mus pačius.
Jei labai nori, kad kažko nebūtų, lengviausias būdas - įsiteigti, kad to išties nėra. Nesvarbu, kad apgauni veikiau save nei kitus.
Akivaizdu, kad tautos dekonstrukcija apsiribota nebus. Įkandin seka šeimos dekonstrukcija. Vis garsiau kalbama, kad šeimos iki XIX a. irgi nebuvo. O paskui, atrodo, įsibėgės bandymai dekonstruoti lytį. Anot “gender” ir “queer” teorijų, lytis - dirbtinis darinys, objektyvių prielaidų jai nėra. Jei dar galvojate priešingai - apsičiupinėkite, galbūt - apsirinkate?
