Rašau todėl, kad vakar mačiau, kaip vokiečiai tarsi didžiausią brangenybę iškėlė iš kanalizacijos šulinio jame įstrigusį vaikelį. Ir nors nebuvo jokio pavojaus mažylio sveikatai, su motina išsyk jis buvo nuvežtas į ligoninę.
Ne taip kaip Lietuvoje, kuri vienos mergaitės jau keleri metai nesugeba apginti nuo suaugusiųjų žiaurumo. Ką ten nesugeba - pasiunčia jos link būrį iki ausų ginkluotų vyrų ir pademonstruoja jos atžvilgiu išskirtinį nežmoniškumą. Įdomu, kuriam iš valdžios atstovų po Garliavos įvykių gegužės 17-ąją apsivers liežuvis kalbėti apie nerūpestingą, saugią ir šviesią vaikystę Lietuvoje?
Vaiko teisių apsaugos įstatyme parašyta, kad draudžiama vaiką kankinti, žaloti, žeminti jo garbę ir orumą, žiauriai su juo elgtis. Kas bus tas cinikas, kuris ims suokti tariama kaip tikra, „pamiršęs“ tos dienos vaizdus Klonio gatvėje, kai mažos mergaitės akivaizdoje buvo daužomi stiklai, pjaunamos durys, tampomi jos seneliai, kai ant jos kaip kokio gyvūno, kurio niekaip nepavyksta sumedžioti, užmetamas kažkoks skuduras, kaip ją pagaliau klykiančią bėgte nubogina į mašiną. Aš vis dar negaliu sulaikyti ašarų, kai tai prisimenu. Ir vis dar nesuprantu, kodėl mergaitei buvo kartojama, kad ji nekalta. Iš kokios pakrūmės laužta šita „aukštoji“ psichologija?
Šit prezidentė žino, kad kaltos abi pusės, kiti, atvirkščiai, sako, kad kalta N.Venckienė, kiti - kad biologinė motina, kurios instinktas neturėjo leisti tokiam košmarui rastis. Kad būtų aiškiau, prisipažinsiu nesanti nė vienos iš jų, net ne prezidentės pusėje (apskritai man susidaro įspūdis, kad Lietuvą valdo ne Seimas ir ne prezidentė, o teismai), bet man nežmoniškai skaudu, kodėl už tas kaltąsias puses turi atsakyti vaikas, kodėl mūsų abejingumas taikiniu pasirinko būtent jį, jau ir taip daug prisikentėjusį?
Būdama šalininkė silpno ir beginklio, manau, kad vaiko šiuo atveju negynė ir gal nė neketino ginti (jei būtų ketinę, gal būtų bent pabandę?) net vaiko teisių apsaugos specialistai. Kai vėl girdžiu tą metalinį balsą, primygtinai verčiantį mergaitę pasirinkti „dabar arba po minutės“, neabejoju, kad tam balsui reikštis vertėtų paieškoti tinkamesnės, galbūt muštro, terpės nei silpno vaiko kaimynystė.
Rašau dėl to, kad praėjo vos kelios dienos, ir jau girdisi nemažai balsų, teigiančių, kad Lietuvoje gegužės 17 dieną tarsi nieko baisesnio ir neįvyko. Atvirkščiai, kaip neva viskas buvę sėkmingai organizuota ir kaip neva puikiai viskas pavykę. Kad tam seniai reikėjo pasiryžti, nes neva kartą paskaudės ir greit nustos. Jau yra liudijimų, pagal kuriuos mergaitė dabar jaučiasi kone devintame danguje. Abejingi žmonės, pastebėjau, dažnai turi regėjimo sutrikimų. Ar kas nors, bent jau Vaiko teisių apsaugos tarnyba, susirūpino, kaip po šių įvykių jaučiasi kitas nepilnametis - N.Venckienės sūnus, kuris irgi buvo atsidūręs šturmo epicentre ir kuriam niekas neužkimšo ausų, kai sklido grasinimai paleisti šunis, dujas ir kitas operatyvines priemones?
Teatre rinkdamiesi kūrinius ir vaidmenis ir kurdami spektaklius mažiesiems Lietuvos žiūrovams, turime mintyje, kad jiems privalome vaidinti geriau negu suaugusiesiems. Ne tik dėl to, kad vaikai pastebi menkiausią dirbtinumą, bet ir todėl, kad žodis, veiksmas, mintis palieka žymę jų trapiose sielose. Mes tikime vaikystės psichologais, kurie sako, kad būtent 3-8 metų tarpsnis yra pats imliausias tiek blogiui, tiek gėriui į vaiko širdelę įsigerti. Dar ir dėl to rašau.
